Tarp juodo ir balto

Kantrybė
išseko -
keliuos
ryto ketvirtą,
o svetimi
medžius kerta.
Plaukia debesys įširdę
tarsi mintys
nuo lietaus
suglumusios
ir saulė
gelsvais viršeliai
laikosi originalumo
ir tolsta
lekiančios poros
pro šalį
ir palinksta
lyg  medžiai,
lyg krūmai -
keisti netikėtumai
regiu saulės sostą
ir toliau
dar gražiau -
rieda ašaros
skruostais

Įgauna
ryto atspalvį -
laukai, miškai
keliai, takai pakvimpa
sakais ir dulkėm.
Žybteli dangus 
ir mes, įgaunam
rudens atspalvį
ir kuokštą žolės
apgaunam.
- Aš, nekaltas
kad neria debesys
lyg baidarės
pro šalį
ir linksta medžių, namų -
rausvi, gelsvi keltai,
o turistai - užsieniečiai
dainuoja daineles
lyg susitarę.
Gyvensim kaip visi -
ir Laikas iš vagos
mūsų veidus
ir saulė ištirps
su gandrų sparnais
nusileidus.

O naktis
su vėjais,
kažkur nugarmėjus
dūzgia lyg bitė
ir baigiasi
spektaklis -
gęsta lempos.
Medžiai lapus
vaisius nupurto
ir žemėje
padaugėja burtų
ir už naktį
ilgesnį eilėraštį
rašyti - būtų netaktiška
namai ir medžiai
prie dangaus priaugo
nurudo
ir mums nurodo
tą dienų ir naktų
skirtumą
tarp juodo ir balto.