Paraščių rašalas (15)

Palaimos prašymas

O! negaliu nuginčyti ano, deja,
Kuris, net jeigu ir nedaug,
Bet protingesnis už mane –
Net ne rožančiumi, ir ne malda;
Taure žegnojo saulę jis,
Kalnais aukštais apspendęs.
Iš kur žinoti, kas joje –
Vanduo ar vynas,
Ar kažkieno (gal jo paties)
Likimas?

O prašė saulės žodžiais taip:
„Palaiminki tu taurę
Kuri jau liejas per kraštus,
Kad auksu vandenys iš jos tekėtų... “

Tuomet  jau jis nesijautė žmogum,
Bet neužmiršo – buvęs  juo
Ir grįžt  atgal pasižadėjo.
Net nešaukiu jo įkyriai  vardu,
Suprantama, kad jis tai Zaratustra.
Sudie, kalnai...
Vienatvės dešimt metų...
Nors  jeigu  nuoširdžiau –
Vienatvės kalnuose nebūna
Ir niekuomet negali būti taip,
Kad šitame pasaulyj  esantis žmogus,
Gebėtų pasilikti vienas.
Betgi nuo kito lūpų žodžių nenupūsi,
Nuo Zaratustros lūpų, regis, juo labiau:

[i]„Palaiminki tu taurę
Kuri jau liejas per kraštus,
Kad auksu vandenys iš jos tekėtų
Ir atspindį tavo  aistros, o saule,
Po platųjį pasaulį išnešiotų... “

Tyliu.
O mintyse ir pats į savo taurę
Mielai sudėčiau šiuos žodžius
Ir bent mažytį trupinėlį saulės,
Kad jeigu atsitiktų taip,
Jog pasilikčiau be žmonių,
Tai vis dėlto ne vienišas
Ir ne vienatvėj senas.