Kabėjo. Po lėto svyravo vėjyje. Tamsa apgaubė viską aplink, mėnesiena privertė numesti šešėlį. Kažkas nukrito į žolę. Tai ne lietus, tai pavienis skysčio lašas tarsi pasiklydęs ir nežinodamas kur keliauti. Vėjas gūsiais ritosi per miško aikštelę priversdamas įsisiūbuoti. Siūbavo tarsi lopšinė, po lėto, darniai, tolygiai, po lėto vis lėtėjant. Niekas netrukdė dienų ir naktų. Vienatvė, vienatvė. . . Lašėjimas vis nesustoja, bet tai ne lietus. Šis skystis tirštesnis už lietų. Jis teka, kol pasiekęs apačią nukrentą tyliai į žolę. Tamsa. Šešėliai ištįsta, bet aplink nė gyvos dvasios. Ir visai nesvarbu, juk tie lašai kada nors baigsis. Iš kur šis siūbavimas? Vidury miško? Ne, tai ne batelis neatsargiai pamestas krūmynuose ir ne šalikėlis lyg gyvatė apsivijęs plonesnio medelio kamieną nežinomo atsitiktinumo dėka.
Auksiniai plaukai iki juosmens. Kas ji? Kas ši gražuolė? Kas jai nutiko? Ji atrodo išgąsdinta. Kas ją išgąsdino? Negi virvė apjuosusi jos kaklą privertė ją šitaip perkreipti savo mielą veidelį? Ne, tikriausiai ją išgąsdino tie, kurie pakabino trapų kūną du metrai nuo žemės ant tvirtos šakos. Kraujas sruvo iš jos akių lyg ašaros, burna sustingusi riksmui, pirštai įsitempę, lyg kabintus į kažką. Apsiblausęs lavono žvilgsnis vis dar degė neapykanta. Aš radau ją. Mačiau kaip jos kraujo ašaros tolygiai krisdavo į žolę. Mačiau kaip nuo nepalankių oro sąlygų ji iro kabėdama ant storos, tvirtos virvės. Rodėsi, kad ji žiūri į mane. Sukaupusi visą neregimojo pasaulio įniršį ir neapykantą ketina mane nusitempti į pragarą kartu su ja. Nepraleidau pro akis to, kad jos pirštai truktelėjo. Vaizdinys? Gali būti, bet ten nebegrįžau. Visą kelia kol tolau nuo tos vietos jaučiau šios auksaplaukės merginos žvilgsnį deginantį man nugarą. Ir kai vėliau mėginau surasti dar kartą tą tamsią miško aikštelę visą laiką pasiklysdavau, nors puikiai atsimenu kur ėjau. Matyt ji nebenorėjo manęs matyti, o gal surado tuos, kurie ją paliko pūti. . .