Laukti, kol saulės spinduliai pasieks žemę

Laikas - keistas palydovas, atimantis ir duodantis, įkvepiantis ir kartais priverčiantis nuliūsti. Apie jį būtų galima daug rašyti, bet ateina metas, kai supranti, jog laikui bėgant niekas nesikeičia, nei aplinkiniai, nei mes patys. Nors ir atrodome kitokie, vistiek esame savo prigimties įkaitai.
        Įsivaizduokime dykumoje stovinčius smėlio laikrodžius, tokio pat dydžio kaip egipto piramidės. Ir tarp jų neramiai vaikščiojančius žmones. Stikle įkalintos grėsmingos smiltys kasdien mažomis dozėmis virsta žemės dalimi, o pro praskaidrėjusį stiklą prasiskverbę saulės spinduliai naujomis viltimis bučiuoja darbuose paskendusių žmonių smilkinius. Tačiau dykumoje ir taip karšta, todėl papildoma šiluma daugeliui sukelia pyktį. Nesuprasdama, kodėl žmonės nepatenkinti, saulė užtemsta. Tik piramidėje pasislėpusi mergaitė to nepastebi. Ji tyliai kartoja kažkada išminčių sienose išraižytus žodžius, tam kad po kelių akimirkų smėlio laikrodyje išlaisvinti spinduliai vėl sušildytų žemę. Ji jau pavargo laukti. Laukti kol kažkas pagrobs jos ašaromis nuplautą šypseną.
        Tsss.... žmonės vėl pyksta. Pagaliau! Dar viena laike įkalinta saulės spindulių dovana pasiekė žemę....