Po ilgos kelionės

1.


Gyvenimas plėšrus
naujai dienai auštant
ir artinas rytas -
iššiepęs nasrus
ir kaip žuvėdros
apspito tėvą bėdos
ir nelaimės -
palaidojo sūnų,
pašarvojo draugą, žmoną
ir dantys
pradeda klibėti -
ne gaila - tegu traukia,
ar galiu pavėluot
į traukinį -
bijau išlįsti
iš krūmų
ir užmingu -
atsisakęs
pačio skaisčiausio
mandagumo

Nusileidęs
viršum senaties
bijau,
prarasti vilties -
kažkas nematomas
rankas išties
ir tėvas įtraukęs
į apykaklę kaklą dairos
lyg gandras,
o žmonės - kibirais
samsto laiką
ir tėvas moja
gandrams kepure
įtraukęs
į apykaklę kaklą
ir visą naktį sėdi
ant suoliuko,
o išaušus
rasos sublizgės
ir visi praregės,
kaip tėvui
ant kaktos
nusileis -
išminties
spinduliai

- Reikėjo kuolą
giliau sukalti
ir lūžta atsirėmęs
į kaktą
saulės spindulys -
išeina žmonės
po kelis
kas žemėje rusens -
neilgai gyvens
ir tėvas kaip šuva
sukandęs kaulą urzgia
ir drėgsta
delnai šilti

Ilgai gyvenau
mokėjau
gyvenimu džiaugtis,
kaip gervės
skrenda, plazda
atminimai -
nereikėjo vaikui duoti,
to peiliuko.
Tėvas apsilaižo
kaip katinas
ir jaunesnį sūnų
mokytis paskatina
ir nuo savęs
atitolinęs -
atiduoda
tam vaikui
geresnį,
gardesnį kąsnį

Gyvenimas
besotis,
ir bespalvis -
baisu pražiopsoti.
Apspito tėvą
bėdos ir nelaimės
ir jau kitą rytą,
kas laimi - pralaimi
ir išleidžia tėvas
paukštį uždarytą,
o kiek nudžiuvusių šakų -
po ilgos kelionės -
bijau, artimo meilės
netekti
ir pačio
geriausio draugo
netenku.