Galejai nerast..

Na ka, mane radai.

Tai nera, kazkas nuostabaus. Naujas sasiuvinys, uz penkiolika centu, tuscias lyg as. Bet palauk, as jau girdziu, judant plunksnom. Jos braizo popieriu, vingiuoja juostas. Taip ir tavo galvoje, pradeda vingiuoti mano vardas.
Jeigu tu cia, reiskias siektiek esam panasus. As irgi megstu daigtus krauti i dezes. Po to i lentynas sandeliuke. Ismest negaliu, juk tai prisiminimas. Savotiska dalis manes, kuria palikau ten. Dezeje.

Kai galiausia supratom vienas kita, galim pradet kalbet, nes kad ir kaip nejauki tylia sildo, tokiom naktim - cia nevieta tylai.

Tyla ir ramybe du skirtingi dalykai. Tyla yra zmogus, o ramybe muzika. Kai ji sklinda ore, mum spaudzia krutine. Pasirodo savotiska baime. Mes ieskom tylos. Ieskom taip tyliai, kad ir tampam tyla. O muzika vis dar groja. O ji vis dar groja. Tai stai jum tyla ir ramybe.

O ramiausia... buna, kai vejas tavo muzika. Zalia sviesa skverbiasi pro siltai susiraiciusius, kastono lapus. Svelni ochra, vos vos melsvai musa seselius. Ir sie krenta ant tavo veido. Prespektyvos iesko savo namu. Keliausia vis i viena sali. Stai ir anglu raudona - maisos danguje, pro tavo vyzdi - blizga samanu zalia.