Iš viršaus

1.

Žemės apskritimą
ant rankų imam.
- Negaliu
debesimis pasikliauti.
Nieko nesakau
ir tolstu
kaip laivas Nojaus,
o žmonėms -
medžių reikia,
reikia apsisukt
aplink liepų, pušų sielas -
veriasi akys,
džiūsta lūpos -
daug ko reikia.

Lapai krinta,
plasnoja -
dangus giedras, aukštas.
- Gerai, kad tąsyk -
nesukūrėm laužo,
būtumėm paukščius
ir žvėris išbaidę. - Ar ilgai
vaikams, miškams grės
Baimės akys?

Lapai krinta.
Laukas - miškas
pernelyg gražus,
kaip žmogus be paso,
o kaimas kaip vilkas -
be pavardės,
be vardo.
Ilgai gyventi
ir žiūrėti
tokiomis
naiviomis akimis -
žvėrys ir paukščiai
pavargo.

O žodžiai,
pabodę žodžiai,
o ko dega miškas?
Ištarsiu
nors vieną žodį.
- Šunelis -
aploja beržą, uosį.
- Žmogau,
kiek ilgai linguosi?
Medžiai, žmonės -
baigia savo amžių -
liepsnomis suūžę,
o aš, galvoju,
apie prigimtį žmogaus,
apie sustabdytą Laiką.

Dega
laukai, miškai
ir miega kaimas
lyg žmogus
baigęs amžių,
o laukai, miškai
liepsnomis suūžę -
beprotybei
gieda giesmę.

Miega kaimas,
dega miškas -
bėga paukščiai, žvėrys -
liepsnų pabūgę.

Miega kaimas -
gražus, laimingas,
o turėjo -
medžiai, žmonės - Laisvę
ir gražiai gyveno
ir išeiti nenorėjo.

Bunda kaimas -
po debesų sparnu
kažką gražaus
bylojantis,
o aš, sklandau
lyg paukštis
ir žmones ir paukščius,
ir žvėris
į Raudonąją knygą
įrašau,
o pasaulis - motinos
paveikslu tampa -
įdėmiai pasižiūrėjus
į visus
iš viršaus.