Kasdien (13)

                  Ich und Du sugrįžimo proga

Sutino valandos kaip sudaužytas kūnas,
Nors neskaičiuoju jų ir nežinau
Kaip anuomet atrodęs Zaratustra,
Kai saulė leidosi virš jo landos
Ir jai kalbėtų žodžių:
„O šviesuly dosnusis,
Turiu žemyn aš leistis,
Kaip tu kas vakarą darai... “

Ir – va, išliko jie iš kažkada.
Net ne kažkam ir ne kažkur,
O mano lūpose ir...  man,
Skaudžiam gyvenimui nutūpę.
Tai ar neverta jam guzu pašauk į kaktą:
– Pradink arba jau bent nutilk, rupūže.

Tiek metų išnešiojęs Zaratustrą,
O nežinau su kuomi valgyti ir kaip.
Ir nesakykit man, dievai aukštieji,
Kad visa tai -  be priežasties.

Atsikvepia prieš šimtmečius nokinti vėjai
Ir pustosi po smegenis:
– Ligonis jau! Ligonis, Pranai.
Nepaisant, kad nebodamas senatvės
Dar žirgą Igagą kinkai.
Karietos jau nėra seniai,
Bet ienos dar išlikę.

Kaip Zaratustros žodis iš tada:
„Turiu, kaip žmonės sako,
N u ž e n g t pas tuos,
Kurių taip trokštu“.