Šiandien man būtina kalbėti,
Tylėti negaliu, nes bežodėj tuštumoj
Bijau išvysti motinos ir tėvo
Šypsnio iškraipytas lūpas,
Bijau, kad jų pirštai, kaip vaikystėj,
Ims slysti nuo viršugalvio
Link sprando, tada stryktels atgal
Ir vėl leisis, ir vėl...
Man neramu, kai išgirstu
Žingsnius už lango. Tyliai sminga
Didelė ir sunki koja į pažliugusią,
Liūties nuplaktą žemę,
„nepatikėsi, kas šiandien nutiko darbe“
Nuo lūpų kyla garsas, o svetys,
Taip gūdžiai slinkęs, katės žingsniu
Patraukia už malkinės, per tvorą, kaimynų daržą, kelią.
Tylos bijau. Kažkas niūniuoja vaikystės lopšinę,
Apie šermukšnėlės meilę. Veidą, rodos, raižo
Jos mylimo ąžuolo šakos, ne
Tai virvė nukarus liečia skruostą,
Už sienos pasigirsta kaimynų aimanos.
Lopšinę zvimbęs uodas nulekia šalin.
Lengviau atsikvepiu, ir pradedu murmėti poterius.