perpus padalintas lango pasaulis naktis diena mėnulio riekė nardanti debesimis neatkąsiu... pažliugę takai į vilčių pievas nedaeisiu lakstau minčių vežimais po trankų rytmetį pakvipusį jau man reta kava nusiskinu baltašonį vėjo sparną apmyluoju žaizdas ir lig pamišimo juokiuosi gyva dar savo legenda staiga ištrūksta nesutupėtas paukštis į kelrodį virtęs kryptyje kur sukrenta apšiurę vaizdai blunkančio laiko
pereikit per bet kokius tekstus su pretenzija į eiles, per pasirinktinai skaitomus, ne iš eilė. tas pat raudojimas prie išgvaltavoto lango ir peizažai kartojasi, kartais tiesa išspausdami neišrankaus skaitytuvo ašarą, myžčiojimą.
kaip šuniukai kilnoja kojas, pvz. autorius Šaltini, paskutinis jos tekstas.
kas sako, kad tai asmenybės tekstas, tegul susipažįsta su asmenybių eilėmis, o ne buitinės kalbos, žargonizmo persunktą niekalą.
Labai gražus lyriškas darbas,sukurtas iš širdies gelmių.Manau neverta gilintis į mažas klaideles,o žiūrėti į visumą,ieškoti prasmės.Ačiū už puikią kūrybą,už gražias mintis.
dar. patiko išsireišimas Reta kava, iškart supratau, kad kalbama apie skrudintus stagarus pavadintus MK cofee. nepasakyčiau, kad pati kava man patiktų, kad ir reta ir retai arba gerti tenka tokias pamazgas. reta, vaje kokia reta kava. tai reta
Kai aš, kur patinka- nepatinka dedu kabliukus, šauktukuws ir ką noriu, tai atsitiko taip, kad tavo eilėraštį perskaičiau labai skaidžiai.
O dabar:
"nedaeisiu"
Aš nuo tu "pritūpimų savyje" va kaip dar toli nuėjęs. Dar manau karietą atgaivinti su tavo jai padovanotom gėlėm languose.
nusiskinu baltašonį vėjo sparną apmyluoju žaizdas ir lig pamišimo juokiuosi gyva dar savo legenda staiga ištrūksta nesutupėtas paukštis į kelrodį virtęs kryptyje kur sukrenta apšiurę vaizdai blunkančio laiko čia buvo labai (: