Štai čia.
Tikriausiai čia
Stovėjo jo skurdi lūšna –
Kalnai aplinkui, kiek aprėpia akys...
Kalnai ir ten, toliau,
Bet tiek šitų pakakę,
Kad įsėstų savyje vienatvė –
Jam metų trisdešimt, kai čia atėjo,
O jau po dešimt pakalbėjo:
– O saule, šviesuly didysis,
Ar pagalvoji bent,
Kokia gi būtų tavo laimė,
Jei neturėtum tų,
Kuriems siunti tu šviesą savo?
Vagiu žodžius iš lūpų, Zalatrusta, tavo
Ir suprantu - keistai atrodau,
Tačiau pabodo po save bastytis,
Karpyti žalią žolę
Ir būti paklusniam – rašyk...
Raliuoja kalnuose ne piemenų dūdelės,
Ne skambina varpeliais pievų karvės – ožkos...
Na taip, jau kojų keliai linksta nuo senatvės,
Net nustembu: nejau tai aš?
Bet jeigu taip, tai ar galiu nesididžiuoti?
Ir ne todėl, kad AŠ,
O kad širdis pasikeitė kaip Zalatustros...
– O saule, šviesuly didysis,
Ar pagalvoji bent,
Kokia gi būtų tavo laimė,
Jei neturėtum tų,
Kuriems siunti tu šviesą savo?
Štai taip Zaratustra kalbėjo Ši knyga kaip koks apsisnargliavęs „bugimenas“ pažadins jus vidury nakties, užpils kibirą ledinio vandens, išpers sėdimąją beržine vanta ir, šviesdama į vyzdį žibintuvėliu, smagiai apspjaudys jūsų inertišką kūną, kad suteiktų jam gyvybės, prikeltų jį kaip meno kūrinį, sutelkusį savin visa, kas dvasiška ir materialu, kas subjektyvu ir objektyvu. Epinė, eklektiška, pilna nuostabaus šlamšto ir nesąmonių virsmų Zaratustros istorija, persmelkta poezinio didaktizmo, oratoriškų pozų ir aukštųjų deklamacinių intonacijų.
Pragaro aukšte, į kurį papuola mirusios Zaratustros lūpos, karaliauja ugninga patriotinė frazeologija. Įsiutusį antžmogį prižiūrėtojas Wilamowitzas grūda į karcerį, kur jis, kandžiodamas šiurkštų sienų betoną, laužo dantis ir kaukia kaip šuo mėnesienoje. Kiek aukščiau sienomis bėgioja pats Nietzschė, kurio biografija ir kūryba nagrinėjama jau šimtą penkiasdešimtą kartą (ir nuolat begėdiškai iškraipoma) per pastaruosius šešerius metus. Supermenas, suvokdamas savo bejėgiškumą, nuolat tyliai šnabžda: „Už ką?“
Kaip gerai būtų, kad Saulė šachmatais žaistų. Dievas, koks galinčius, bet ne tik šachmatais nežaidžia, bet ir kaip Saulė šviesti nesugeba ir kaip sako Ana iš Upninkų, kurie yra Jonavos rajone, jis tik dvaseles pakuoja, pakuoja...
Na, taip... Saulę galima kalbinti, ji tokia dvasinga, kad jau milijardai metų šviečia ir šiluma jos nemažėja. Žemėje tokios nerasi. Kur ten Žemėje - Visatoje antros tokios nesimato, tik kaip atsako iš jos sulaukti?..
Labai patiko stulpeliai "O saule...". Į svajingas kalnų vietoves įpintas ne tik nuostabus šįlto peizažo perteikimas, bet ir (nepaisant to, jog pabodo po save bastytis:) vidinis išgyvenimas...