Vidury dienos

4.

Laikau žvirblį,
o jis spurda
ir sparnu širdį
suvirpina,
o iš namų
išėję žodžiai -
pavydi mums sparnų.
Sužiūrėti gyvuliai,
tėvai, po žeme giliai,
o vaikai - skausmą neš.
- Kodėl, jie mirę
pavydi mums sparnų,
pavydi - akyse šviesų?
- Kodėl, kapuose
gyventi negerai, -
klausinėju
kaip avimas
pakilęs
virš visų.

Dangus
lyg šilkas -
rugsėjis šiltas.
- Tėvų, motinų vardu -
spjaunu į visus
kiniškus paminklus,
lietuviški,
mediniai kryžiai -
šilti kaip žodžiai.
Pripratęs
prie kvapų, garsų
lyg užkariautojas
į kapus įsiveržęs,
sakau,
kapuose gyvent
ne kas, laužau
nudžiuvusias šakas.

O duobkasiai -
geria, valgo
ir mane pakviečia
kaip valkatą.
Menu pokarį,
apžėlusius kryžius,
griovius,
menu ir duoną sausą.

Nutolsta meilės,
nerimo rugsėjai -
sustoju
vidury kapų -
įsiklausau
į žemės šauksmą
ir praradę klausą -
nutolsta mano žodžiai
ir prieš mane -
nauji,
naujos meilės
puslapiai -
išsiskleidžia -
tėvų būstas,
sunkūs žodžiai,
ant širdies
kaip antkapiai gula.
Praeitis virsta
ledo tiltais -
brendu per atolą -
skamba varpai -
viskas paprasta -
einam
kiekvienas sau
ir nutolsta
kapai.