Rašyk
Eilės (73324)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10351)
Vaikams (2514)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





begemotas_ begemotas_

Levandų akligatvis

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: klimbingupthewalls


Siaurą akligatvį apgaubia levandų kvapo migla, užsupa tuščias nišas, pravertų durų angas, namų sienas, nuteptas gruoblėtu tinku. Neperregimi langų stiklai atspindi tik priešais save esančius langus. Juose negaliu įžvelgti savo silueto. Aitrus kvapas graužia akis, kutena šnerves, mintyse atkartoja lėtą užmirštos melodijos motyvą.
Dairausi aplinkui. Kažkur turi būti numintas levandos krūmas ar sudužęs stiklainis su džiovintom šakelėm. Drėgnu grindiniu iš nelygių akmenų priartėju prie ilgo namo. Saulės atokaitoj prie pat durų šildosi katinas, išgirdęs mano žingsnius tingiai atsikelia ir nusliūkina už kampo. Ant palangės garso kolonėlė plyšauja taip skardžiai, kad užgožia prisimintą melodiją. Palei sieną - ažūrinės baltos kėdės ir staliukai. Prie vieno sėdi ji. Kiek pamenu, ji visada ateina ankščiau, nei sutarta. 
–  Ilgai lauki, – tariu nepasisveikinus ir atsisėdusi priešais pakeliu prie lūpų puodelį su atvėsusia apkartusia kava.
– Nežinau. Vieną akimirką pagalvojau, kad neateisi, kad lipi laiptais.
– Mano name nėra laiptų, –  nesuprantu, kodėl meluoju.
– Nėra laiptų į dangų? – Aplink jos akis susispiečia tūkstančiai raukšlių, išsiplėstuose vyzdžiuose ima šokinėti švieselės.
– Labai juokinga, – gaudau delnu ant languotos staltiesės judančius atšvaitus.
– Kada nors pagausi. 
– Bet ne šiandien.
Mane pykina nuo amžino jos sarkazmo, nuo gėlėto chalato, nuo po kaklu kabančių šukų su apsivijusiais raudonais plaukais, nuo aitraus levandų kvapo, kuris įkaitus orui tapo sunkesnis.
Keliuosi nuo kėdės ir neatsisukdama nueinu. Akligatvyje sustingę trumpi namų šešėliai klusniai gulasi po kojom. Priėjusi paskutinį namą įsmunku į laiptinę, stačiais  laiptais pasileidžiu aukštyn. Nepatogios basutės klepsi. Kojų pirštais grybšteliu aštrią, aptrupėjusią pakopos briauną. Persmelkia skausmas, pasilenkusi apžiūriu kraujuojantį nagą, aprišu nosinaite, kurią visada nešiojuosi džinsų kišenėje, kampus užkišu už basutės dirželio. Suirzusi, kad subjaurojau pirštą iš kišenės ištraukiu perlamutrines šukas, sugniaužiu kumštyje, ir į delną įsirėžia smailūs dantys.
Baikštus šnaresys, ant sienų šmėkščiojantys šešėliai išduoda, kad čia dar kažkas yra ir stebi mane iš už kampo ar per durų akelę. Įsiklausau, ar nesigirdi svetimų žingsnių. Trūkčiojantį mano kvėpavimą užgožia metalinių turėklų girgždesys. Neišlaikiusi įtampos išsitiesiu kaip spyruoklė ir vėl pasileidžiu aukštyn, vis paspausdama prie durų išrikiuotus skambučių mygtukus. Rantyti turėklų strypai, betoninės pakopos, kvadratinės erdvės,  vedančios už posūkių į kitus aukštus, vis tas pats monotoniškas vaizdas, neturintis perspektyvos. 
Visai palei kojas lyg pamišęs praskrieja katinas. Iš paskos, šokinėdama per kelias pakopas, leidžiasi išstypusi liesa mergiūkštė, vilkinti išaugtais drabužiais. Ji pakelia galvą, kresteli už nugaros plaukus ir atsainiai pažvelgia į mane.
– Nevisprote, painiojiesi po kojom, nežinodama ko ieškai, – ištaria spardydama  turėklo skersinius.
Prisišlieju prie sienos. Ritmingai tolstančių žingsnių aidas nuramina. Apžvelgiu pilko betono sienų įtrūkimus, per sukąstus dantis iškošiu: 
– Negalvok. 
Už  durų su didele spyna išgirstu dudenantį balsą. Prislenku ir sulaikiusi kvėpavimą klausausi.
– Aš tau papasakočiau baisią istoriją, bet tu neturi laiko, vis bėgi. Nieko nesakyk. Tylėk, nemėgstu, kai meluoji.
Aižus juokas priverčia atsitraukti nuo durų. Atsiremiu į turėklus. Išgirsti žodžiai nepaleidžia, apsiveja ir skverbiasi į mane. Suvirpa ranka. Sudrėkusios nuo lipnaus prakaito šukos iškrenta, dusliai atsitrenkia į betoną, pakimba ant aštrios pakopos briaunos. Pasilenkusi siekiu, bet sugrubę pirštai slidinėja blizgiu plastmasės paviršiumi. Sėduosi, atsiremiu į vėsią sieną. Iš priešais atsivėrusių durų pasirodo putli moteris gėlėtu chalatu.
– Pametei šukas, o esi tokia susivėlus, – švelnus jos balsas nesutampa su gremėzdišku kūnu.
Moteris minkšta ranka paliečia mano viršugalvį, nuo savo kaklo nukabina žydra virvele perrištas šukas. Aštrūs dantys susminga į plaukus, slenka žemyn. Tas pats judesys kartojasi tūkstantį kartų.
- Ir aš nieko nemyliu, – taria moteris, ir salsvas levandų  kvapas nuslysta
mano veidu.
Atsargiai atsitraukiu atatupsta, pasileidžiu laiptais žemyn. Iki viršutinio aukšto buvo likę visai nedaug. Pirmame aukšte, už pravirų laiptinės durų, saulėje spindi  grindinio fragmentas, išgenėtų medžių kamienai meta pilkus šešėlius. Ausų būgnelius užgula artėjančios sirenos garsas. Sucypia stabdžiai. Balta mašina sustoja tiesiai priešais duris. Du sanitarai, lenkdami vienas kitą, įsiveržia į laiptinę ir nubėga aukštyn. Iš kambarių, nedrąsiai spėliodami kieno šiandien eilė, lenda žmogystos.
Prisiglaudžiu prie durų pažymėtu skaičiumi “vienas”. Alkūne nuspaudžiu rankeną ir įvirstu į vidų, lydima gailiai cypiančių vyrių garso. Kambaryje mergiūkštė suka ratus aplink stalą ir murma:
– Medausmedausmedaus.
Tiesia rankas, palikdama riebaluotas dėmes ant poliruoto paviršiaus, bet niekaip negali pasiekti rudo indelio, stovinčio stalo viduryje. Pamačiusi mane išretėjusio megztinio rankove nusivalo liežuvį.
– Paduok medų, – nuskamba įsakmus balsas, ir gailios akys susminga į mane.
Pastumiu arčiau krašto trokštamą indelį. Mergiūkštė pagriebusi paskubom atsuka dangtelį, godžiai užsiverčia tirštą masę. Akimirksniu sustingusios akys lyg dvi apvalios žalvarinės monetos pasrūva ašaromis.
– Kodėl, – vos sujuda nenatūraliai paraudonavusios lūpos, – čia ne medus.
– Ne, – atsakau įsiklausydama į šurmulį, sklindanti iš laiptinės.
Mergiūkštė prieina prie lango, žvelgia į greitosios pagalbos mašiną, garstyčiomis išteptą veidą nuvalo į sniego baltumo užuolaidą.
– Tu numiršti kiekvieną dieną, – gūžteli pečiais ir pamojuoja nuvažiuojantiems.
- Sakai, kad turiu praregėt? – Pirštais patrinu įaugusį į ausį auskarą.
- Norėčiau, kad jis būtų perlas, užaugęs tau tarp širdies vožtuvų. 
- Kaip tau pavyksta apgauti realybę? - sukandu lūpą, ir skaidrus kaip spanguolė
lašas pakimba ore.
Išslenku į laiptinę. Dunksi užsiveriančios durys, visi grįžta į savo kambarius. Lipu aukštyn skaičiuodama pakopas, ties dvidešimt devinta pro praviras duris įeinu į vidų ir užsirakinu. Pamiršusi, kas ką tik nutiko, paimu nuo palangės savo šukas, nuvalau rožinėmis pirštų pagalvėlėmis. Pučiu ant stiklo šiltą orą, vedžioju matiniu paviršiumi kreivas, susijungiančias ir išsiskiriančias linijas.
2012-08-04 18:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-13 23:34
k11
k11
patiko man šis. klampumas gerąja prasme yra labai puikus dalykas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-13 14:31
bibliotekininkė
Siurrealistiškas pasakojimas, tarp čia ir ten, išsišakojimas. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-10 15:38
Lengvai
Klampu.

Kai kur gerąja prasme, kai kur ne. Begemotas žaidžia detalėmis ir man kartais jų per daug. Šukos perrištos žydra virvele - gerai, sniego baltumo užuolaida - gerai. Bet nosinaitė visada esanti džinsų kišenėje, basutės dirželis, rožinės pirštų pagalvėlės, skaidrus kaip spanguolė lašas - per daug: nuskamba nenatūraliai, lyg tekstas dirbtinai būtų prikrautas detalių.

Apskritai skaitant, nuotaika keitėsi. Iš pradžių įspūdis geras.
Akligatvyje sustingę trumpi namų šešėliai klusniai gulasi po kojom. - mano mėgstamiausias kūrinio sakinys.
Po jo prasideda prastoji dalis, kuri tęsiasi iki – Aš tau papasakočiau baisią istoriją, bet tu neturi laiko, vis bėgi. Nieko nesakyk. Tylėk, nemėgstu, kai meluoji.  . Pakvimpa Lynču. Gerąja prasme.
Pabaiga dviprasmiška, išslydo.
Nesu tikra, ar pagavau kūrinio mintį iki galo, nesu tikra, ar kūrinys turi pagaunamą mintį. Dar skaitant vis neapleido mintis, kad ar tikrai viskas, kas parašyta yra prasminga, o gal galima tekstą supaprastinti?

Nes asmeniškai man – per klampu ir per sunku.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-09 11:22
Žvilgsnė
Baisi sintetika. Perspausta. Viskas perspausta. Palyginimai grubūs ir per dažni. Sukurta įtampa. Didelė įtampa, kurioje niekas nevyksta. Esmė paskandinta įtampoje. Plius - kiekvienoj pastraipoj stilistikos klaidos. Galėtut rašyti gerai, bet kodėl rašote sintetiškai ir nelogiškai? Štai klausimas, kurį jums pateikė 2010 V. Kukulas 2010 kovo, jei neklystu, "Nemune". Negi, nebandėte į jį pati sau atsakyti? Vertinčiau 2.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-07 12:37
gunta
man patiko:
"Saulės atokaitoj prie pat durų šildosi katinas, išgirdęs mano žingsnius tingiai atsikelia ir nusliūkina už kampo.", – patiko, nes matosi, girdisi, jaučiasi;

(ir kaip katinas nueina - matosi, ir matosi, kaip jis išgirsta žingsnius, ir matosi jo žinojimas į priekį, kad reikia pasitraukti nuo tako, dėl šventos savo katiniškos ramybės.) ir žingsniai girdisi, žiūrint į katiną, nes katino judesiai juos atspindi, ir jis nueina už kampo, o Jūs ponai blūskite savo svaičiojimuose, kada neturite nieko tada dramatizuojate iš nieko apie "myli save, nemyli savęs, levandų pirtyje apsivilkę gėlėtus chalatus...";

sakiniai gražūs, bet pasaulis herojaus, nu jau toks be filosofinio pagrindo jokio - tai ir mėtosi nežinodamas nei kur kryptis nei kur ornamentas. žodžiu - svetimas (lyr. her. su savo svaičiojimais, rimtu "poku" kalba nesąmones.). Patiko ką pacitavau - matosi, girdisi, jaučiasi; Organiška, gyva.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-07 08:37
Sutemų Sesuo
...levandų kvapas...
...priverčia stabtelėti, tartum akligatvyje...ties išprotėjimo riba, kiekvienas žodis lyg šukos susivėlusiems plaukams...nieko nemyliu ir aš...pratataria moteris gėlėtu chalatu, o kas gali mylėti jei nemylime patys savęs...teisi mergaitė, jos įžvalgose beprotybė kurioje bėgimas nuo savęs, o perlas širdyje...tarp...kiekvienam duotas, ne kiekvienas jį randa savyje...
... iškvėpinti levandomis gyvenimai
Linkiu Bėge sėkmės Tau, darbai tarp realybės ir anapusybės, nematomos tik jaučiamos, tą sugebi pavaizduoti aiškiais štrichais-pajūčiuose...AČIŪ TAU... *****
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-06 19:25
dsfds
na smulkioji proza ir? laikas būtų pereit jau prie "stambiosios" prozos :) ko ir linkiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-06 16:53
Vydė Brėkšta
Oi nesutinku su Fuko, gal ne tuos prozininkus skaitot, arba per mažai jų aplamai skaitot. Nustebtumėt, kiek yra naujų, perspektyvių, jaunų kūrėjų, įnešančių daugybę naujovių.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-06 14:30
Mylista sutinka su viskuo
Šis rašinys jau matytas kartą rašykuose. Sunku iš atminties nustatyti, ar daug labiau prišlifuotas, ar ne. Būtų įdomu palyginti ansktesnę versiją su šita.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-05 23:22
Ana Brydė
Lyg mirtininkių palatoje atsidūriau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-05 20:06
nanyna
kaip tik turiu džiovintų levandų iš kiemo. puikus ambipiūras. o tekstas taigeras tikrai. ir įdomus. duodu 5.

bet kaip proza (apskritai prozos kontekste - silpnas). turiu omeny, čia mano labai asmeniška nuomonė, nemėgstu lietuviškos prozos. ji dažniausia būna arba per daug poetiška, arba per daug buitiška. o viduriuką kam retai pavyksta atrasti. o kad kas nors parašytų ką nors panašaus ką rašo koks nors, tarkim, Nabokovas "tikrajam sebastiano naito gyvenime" (čia tik pavyzdys). dargi lietuvšikai prozai trūksta iškalbos ir apskritai žinių. kad ir istorinių arba geografinių, kažko tikro ir intriguojančio. kažkokia dirbtina man ta lietuviška proza ar tiesiog miniatiūros.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (3)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-05 17:15
twentytwenty
leitmotyvas - levandų akligatvis levandų krūmas levandų kvapas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-05 15:33
Vydė Brėkšta
Miela skaityti, kai sakiniai gražūs, sklandūs ir vaizdingi, nėra klaidų, bet... Ohhhh, dar vienas įrodymas, kad liaudis rašykuose moka sulįsti ir be vazelino.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-04 19:18
Arletė
- Norėčiau, kad jis būtų perlas, užaugęs tau tarp širdies vožtuvų.  Gražiau nebūna,*****
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-04 18:57
Šnekorius
Prisipažinsiu, kad ne visas kūrinio mintis pavyko perkrimsti, (tai mano asmeninė bėda) tačiau pats pasakojimas tikrai vertas penkių balų kuriuos ir parašysiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-08-04 18:36
Ana su pynėse
Kažkodėl skaitydama viską taip ryškiai mačiau...
Pagalvojau - kad taip kas visa tai nufilmuotų...
Penki
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą