Mėlynos akys
dangaus
gaubia viršūnes pušų
svajingas žvilgsnis
Žmogaus
sugerti kvapą sakų
sustoti prie rudo
liemens
paliesti jos žievę pirštu
daugel metų pušis čia
gyvens
mojuodama skėčiu žaliu.
Tikrai puikus kūrinėlis atskleidžiantis gamtos ir žmogaus santykį.Aš manau ,mes esame-visuma,todėl svarbu išsaugoti tai,ką turime,kas yra brangu,lygiai tas pats galioja ir žmonių tarpusavio santykiuose.Sėkmės kūryboje,nestingant naujų idėjų,jos visos įdomios ir gerbtinos.
Nuoširdžiai dėkoju visiems skaičiusiems ir vertinusiems, deja, gerb. Bru nesu atvertęs nė vieno jo kūrinėlio, taip kad,nematydamas panašų sukurti negalėjau.Tai gali lengvai patikrinti kompiuterių specialistai.
Tikrai, ta medžio ir žmogaus harmonija turėtų likti amžiams. Bet deja, taip nebūna. O eiliukas nuoširdus, švelnus, tik tą žievę paliečiam kartais ne pirštu, o peiliu,ar kirviu.4,
Žinote, pasakysiu, tai visai ne originalus darbas. Randu labai daug panašumo su savo paskutiniuoju kūriniu. Aišku, žodis žodin neatkartota, bet esmė tai ta pati.