Vidury dienos

3.

Giliai
širdyje užslėpus
ir nuščiuvus, sušuko.
- Tie beržai,
klevai, liepos
jau seniai nudžiuvo,
o vaikas - buvo
švelnus, švelnus,
būdavo garsiai pamąstys
ir visus nubaus,
o kitų vaikai
alkani, basi
ir visą laiką eini
ir eini.

Mamos laukas
šiaušia smilgas
it plaukus
ir motinų švelnumas
kalba su mumis,
o ir aš, kaip arklys
traukiantis vežimą
palei kapų vartus,
kaip alpinistas
žemės širdy,
o žemė - išdidi.

Pritarimai,
pasirinkimai -
nutolstant
ir išsiskiriant
būdingi tostai.
Dega, liepsnoja
mamos palikimas -
aplaistytas prakaitu,
krauju, vandeniu,
šimtais, tūkstančių kartų -
šveistas, mazgotas
ir prisiminimai
iš gotikos -
kas be atsitiktų -
iš kibirų kiaurų,
iš pumpurų...

Ilgai miegojau,
galvojau įtūžęs
tarsi lėktuvas sudužęs -
tyli motinos
tarsi liepsnos,
nuo šalčio
užkimusios
ir tėvas, sukrizena,
ir jo, ištarti žodžiai,
tarsi miltai rūpūs,
o aš, buvau, jo gėda
ir jo rūpestis -
likimas skruzdės, -
norėjau
laiku pasakyti,
nors žinojau tėvui -
tirpstantis sniegas
nepadės
ir aš, gaunu -
prisiminimų, dovanų
iš anų laikų.