Tavęs ilgiuos, kai sieloj nušvinta skaisti aušra,
kai vakaro miestą užburia nostalgiška ramuma,
kai sidabrinėm žvaigždėm pražysta nakties dangus,
Palaimoj ir nevilty - Tavęs ilgiuos.
Jei išeitum su niūria Tamsa,
liktų tik rusenantis jausmas širdy,
būčiau Tavo viena skirta-amžinybės kely.
Jei atvirai - kaip eilėraštis jis pasirodė ganėtinai primityvus. Taip, suprantu ir kitą pusę - nuoširdumas, jautrumas, švarus jausmas galų gale...
Suprantu jus, bet nesuprantu žemiau esančio komentatoriaus.
Jūsų eilės (pastebiu kaskart skaitydama) išskirtinai jausmingos, moteriškos. Jose visada rasi atgaivą sielai. Šiose taip pat: meilė ilgesy ar netekty - paguoda.