Nesibaigiantys kalnai

Jeigu norėtum
žvaigždes uždegti
ir susapnuoti,
už mano naktį
geresnę naktį
kai orai atvės
ir sutems -
išsisklaidys
kaip rūkas -
nerimas, miegas
ir pasidabins šerkšnu
Uralo kalnai,
o aš, uogaut išeinu
ir mes, užšalusias uogas
pamėgom.
Man, čia svetimi -
tie namai
rytai, vakarai,
atidžiau pažiūrėjus,
ir mano namą užstoja
kelio posūkis
ir kalnai
ir žvaigždynai
matyti gerai

Naktis
praminus takus
beveik
pusiausvyros netekus
atvėso ir suseno,
o saulė, kaip keptuvėj
kiaušinis
ir aš, tau kuždu
apsistojęs
prie Uralo kalnų,
o ant uolos,
ties prarajos vartais
įširdus lyg senė
žiema atjos
ir nereikės - pirkti ledų
ir aš, džiaugiuosi orais
beveik beverčiais,
ir prastais
ir medžiai
vakarais šiltais -
užkloja lapais žemę,
o kur keliai
nuves -
guodžiu,
rainu save

Gera
žemyn leistis
ir sutikti viesulus
ir tuos, audros debesis
rankomis liesti
Atvėso, sutemo -
nusirideno nuo kalno
obuolys sunokęs,
supuvęs, sulytas.
Pašlaitėj ganosi arklys,
o keptuvėj čirška, kepa
kelios saulytės.
Šaipydamasis iš savęs
ir aš, pavirstu šalčiu
ir nusileidžiu -
nuo žemiausių kalnų
su uogom,
ir su žalčiu.