Nesibaigiantys karai

Žvaigždės
sublizgės
ir žiogų, laikrodžių
ciksėjimą regės
ir iš tikrųjų
ateis naktis
lyg moteris bejėgė
darbuosis
už tris, o mintys
sunkios it plytos,
o saulė
lyg kiaušinis keptuvėj,
ir aš, kuždu
kaip obuolys supuvęs,
kaip mėnulis sunokęs,
kaip sulytas klevas
užsikrėtęs -
maištu lyg maru,
o kur dingo -
žvaigždžių atšvaitai
šalti, rasoti rytai?
Pasiilgstu
debesų kiaurų
ir virš rožių galvų
naujų pumpurų.
Iš tamsos išnyra
saulės spindulys
ir miršta žvaigždės
lyg būčiau
sutraiškęs
vabalus kelis

Žvaigždės
lyg skruzdės
lies daiktus
ir dirbti padės
ateis blaivus rytas
ir išauš diena
ir žmonės
lyg paukščiai užgiedos
ir džiaugsis saulė
aukso lašu
į žemę nukritus
ir užsivers
žvaigždžių akys -
mano akys,
kalnuos.

O ant kalno
lyg ant stalo plataus
tvyros ramybė,
liūdna bus,
bus ne kas -
vėjas nusijuoks
ir nulaužys šakas
ir išsiskleis
žvaigždžių pumpurai
viršum šakų
ir tu, gerai žinai
drąsos netenku -
tuščia taurė,
suskilus bačka,
nors tu ką -
atleidimo prašau,
rašau, dejuoju
įkyriai
ir prasideda
nesibaigiantys
karai, o žvaigždės
lyg ausyse
auskarai.