eik jau, jei ne sidabras, juoko priežastis, (30 sidabrinių, už kuriuos Juda geriausią draugą pardavė, paskui, nesitikėjęs tokios pabaigos, kad baltaodžiai bus tokie žiaurūs, ir nukryžiuos kristų, kuris tiek gero jiems padarė, tiek daug jų sergančių Izcėlyl, t.y. išgydė, tiek ptarimų davė, nei vieno nenuskriaudė, o jie taip ims ir jį nukryžiuos... tai jis nesitikėjęs, kad taip įvyks, ir pamatęs, kokie jie žiaurūs, ėmė ir pasikorė; tai gi draugo geriausio neteko; o visi kiti apaštalai - išsižadėjo jo; sakė "aš jo nepažystu" ir Petras, dar gaidžiui neužgiedojus ryto, sako "aš jo nepažystu"...) iš to iš to, kad vis visi apie pinigus; kai tik kokia šventė - iš kart nuolaidos, dovanos, didžiosios "prekybos" šventės. ar Kalėdos, ar Velykos, vis "prekyba ir akcijos..." pirmu smuiku groja...
na žinoma, vėjas nei verkia nei juokiasi - jis ne toks primityvus, bet čia poezija, ir jei ne Sidabre priežastis, tai tada jau prastai, nes ta eilutė - tas įvaizdis, "sidabrinį lietų", jau tokiu atveju yra tiesiog šlykšti poetinė klišė, neatrodo?.. O jei sidabras įprasmintas (tas lietus sidabrinis, kurį vėjas šiaip barsto, į kairę ir į dešinę, į stiklus (miegantiems krikščionims...) tai ir vėjui yr iš ko pasijuokt...
kaip nesako, juk pasakei, kad vėjas pažėrė ką?.. "Sidabrinį lietų nakties", liriniam herojui rodosi, kad jis juokiasi, tačiau - jei jis juoktųsi - atsakytų (žmonės juokiasi ir turi santykį, kiekvienas individualų, o vėjas yra ir yra - jei nesako, reiškia nesijuokia... ne?..) bet jei lyriniam herojui jis juokiasi, tai aš manyčiau taip, lyrinis herojus neturi nei auksinių, nei sidabrinių - tai va nemiega, vis apie turtus galvoja, o vėjas juokiasi iš jo - bilst, į langus, sidabriniu, sidabriniu lietumi... barsto į kairę ir į dešinę, sidabrinių nevertina... ne Judas juk (ne žmogus), o Vėjas, tai ir laisvas nuo sidabrinių ir auksinių marazmų...