Himnas vandens lelijai

Kokį Dievo veidą išreiškia tavo balta karūna,
o balčiausioji ir tyriausioji iš visų pasaulio gėlių.
Kokią paslaptį turi įminti vienišas gamtos teologas,
kontempliuojantis tavo žiedą, o gražiausioji gėle
tarp netikėtai blykstelėjusių ir suteikusių malonę.
Koks stebuklas tavimi grožėtis tylioje ežero įlankoje,
tarp nendrių ir žalių lapų kilimo plūduriuojant valčiai.
Į tave krypsta visų būtybių žvilgsniai ir pašlovinimai,
o baltai nekaltoji karaliene laumžirgių, paukščių ir žuvų.

Saulės geltonis, atsispindintis žaliuose vandenyse,
nendrių, gairinamų vėjo, šlamesys, ir vandens lelijų
žiedų nesutepamas baltumas prikausto mano žvilgsnį,
ir aš jaučiu artėjančią pilną malonės akimirką sakmei,
siekiančiai apsakyti tavo balto sniego vandenyse paslaptį.
O nekalčiausioji gėle tarp nekalčiausiųjų ir nesuteptųjų;
o stebuklingiausiasis esinį tarp stebuklingiausiųjų karalijų;
o Dievo gelme, virtusi trapių žiedlapių paviršiumi;
o stebuklingiausiasis žiedas tarp visų žvilgsnio palytėtųjų.

Ir aš, pavargęs nuo pasaulio melo, bėgdamas nuo žmonių
tuštybės ir aklų aistrų, tikiu, kad tu, o vandens lelija,
pajėgi atpirkti žmonių nuosmukį ir pašventinti mūsų
pasimetusią epochą, o visų nekaltųjų gėlių imperatore,
o prasmės telkinį, žiedlapių džiaugsme ir atviras švytėjime,
vakaro šviesa, sapnų krištole, miego švelnume ir ištverme.
Tavo žiedas – tai langas į transcendenciją ir Aukščiausiojo
įvykis, nutikęs pasaulio turgaus nuošalėje ir jam priešingas,
prikeliantis tolesniam gyvenimui pasaulyje, įveikiant absurdą.

O groži, kuris gydo.
O žavesy, kuris pakeri.
O ramybe, kuri prikelia.
O taurume, pravalantis akis.
O veide, švelnesnis už moters.
O baltume, baltesnis už sniegą.
O atspalvi, tobulesnis už dangaus.
O trapume, verčiantis paklusti galinguosius.
O gyvasis paveiksle, pranokstantis meistrų drobes.

O vandens lelija, tavo žydėjimas atsako į klausimą,
kodėl Dievas sukūrė pasaulį? – Nes materija kartais pražįsta
subtilumu ir nėra vien tik tamsiõsios aistrõs ir akla būtinybė.
Ir dievas, sutvėręs tave, gali mąstyti save, stebėdamas tavąjį
grožį ir suvokti apie save daugiau negu iki pirmojo kūrimo
postūmio, kai iš dvasios vėjo daiktais sukrešėjo mūsų pasaulis.
Pasaulis būtų dykra, jeigu materija nepražįstų ir nežadintų
džiaugsmo, pagaunančio mane, kai valtimi irstausi po ežerą,
ieškodamas prarasto rojaus, siekdamas užsimiršti jo žaltvykslėse.

Žiedas nužydi, bet žydėjimas lieka, žmonės išeina, bet gyvenimas
tęsiasi, ir jis yra didesnė jėga už mirtį, nes mes einame per gyvenimą
palytėti ir palaikomi Kūrėjo, kuris nori, kad mes atlaikę įvairias
kovas ir išbandymus sukrautume savo sielos žiedą ir pražydę
liudytume save pasauliui ir būtume išdidūs, nes esame Dievo vaikai.
Pasaulis, pražįstantis vandens lelijos žiedais, yra gėris, apdovanojantis
grožio blyksniais ir švytėjimu kiekvieną būtybę, kuri turi drąsos
įveikti savojo „Aš“ uždarumą ir atsiveri akis išvalančiam grožiui,
kurio dvelksmas atmena dvasios, išnešiojusios pasaulį, vėją.