Mūsų miestelis (pabaiga)

Posėdis galų gale baigėsi, bet Karpis vis tiek nenurimo ir pažadėjo sprendimą skųsti. Petra taip pat pagrasino nesankcionuotais mitingais ir riaušėmis. Timas vis dar sėdėjo, nors kabinetas ištuštėjo, todėl meras, norėdamas užpildyti nejaukią tylą, pasakė, kas pirmiausia šovė į galvą:
Pirmadienį atvesiu Nilą, tegul mokosi šokti.
Nilą, nustebo Timas. O Kaspija?
Kaspija šokti nenori, bet keista, kad prisimeni jų vardus.
Keisti vardai, todėl ir prisimenu.
Taip, bet čia jau žmona užsispyrė, o paskui ir aš pats apsipratau. O kaip taviškės auga?
Tai pirmadienį ir atveskit. Nilą, ir išskubėjo iš kabineto, netaręs sudie.
Meras dar kurį laiką žiūrėjo nustebęs jam pavymui, paskui čiupo skrybėlę ir pasakė sekretorei sudie.

Kaip tik pro meriją neskubėdamas šliaužė paskutinis tramvajus, kai Timas išėjo iš pastato, tad negalvodamas įšoko į jį per galines duris. Tramvajuje kaip visada nieko nebuvo, ypač tokiu metu. Retai kas ryždavosi važiuoti juo pusę kilometro ir dar pirkti bilietą, nebent reikėtų į stotį. Iki ten susidarydavo pusantro kilometro. Todėl Timui dabar atėjo geniali mintis tramvajų paleisti nemokamai, vis tiek jo eksploatacija yra dotuojama iš savivaldybės, tad tegul žmonės bent pasimėgauja.
Tramvajaus vairuotojas nustebęs žiūrėjo į Timą per veidrodėlį ir dar labiau sumažino greitį, galvodamas, kad tas gal atsitiktinai čia atsidūrė ir tuoj panorės išlipti, bet Timas ryžtingai atsisėdo ant galinės sėdynės, ir vairuotojui nieko daugiau neliko, kaip tik nuspausti greičio pedalą. Timas žiūrėjo į pro šalį praskriejančius parko medžius, linksmai tarp jų vinguriuojantį upelį, žibintų stulpus, pievoje besiganančias romias karves, tolstančius miesto žiburius ir verkė. Nežinojo, kodėl verkia, kas gniaužia gerklę, tiesiog pasidavė momentiniam impulsui ir išliejo visą susikaupusią širdgėlą į panoramą, gęstančią vakaro sutemoje už tramvajaus lango.

Geležinkelio stotyje tramvajus sustojo. Vairuotojas palaukė, kol Timas susiprato išlipti, o tada užkabino spyną ant priekinių durų, į galines iš vidaus įrėmė montiruotę, kad negalima būtų jų atidaryti iš lauko, sėdo ant dviračio, kuris jo laukė visą dieną pririštas prie metalinės tvoros, ir, linktelėjęs Timui, numynė atgal į miestą. Kitą rytą tramvajus pradės kursuoti apie šešias, tad laiko Timas turėjo į valias.
Stoties salė buvo atidaryta, nes naktį pravažiuoja greitasis traukinys, kuris kartais ko nors stabteli ir būna, kad koks keleivis sugalvoja pasidairyti po stotį. Už kasos langelio stiklo sustingęs iš nuostabos tarsi paveikslo rėmuose kabojo naktinio sargo veidas. Vėliau jis atgijo ir dingo iš rėmų. Sargas irgi atėjo į salę ir prisėdo šalia Timo ant suolo.
Blogai? paklausė po neilgos pauzės. Blogai, atsakė Timas.
Tada aš tuoj grįšiu, ir nuėjo atgal į kasą. Po minutės grįžo su akordeonu rankose ir užgrojo ilgesingą melodiją. Po to dar vieną, ir dar, grojo jausmingai, virpulingai, o kartais ir uždainuodavo. Timui greitai atlėgo ir jis pats pagrojo keletą dainų, kol sargas suvaikščiojo degtinės. O tada gėrė kartu, virkdydami instrumentą ir plyšaudami dainas ant visos apylinkės. Ir kai kažko sustojo greitasis traukinys, kone dvidešimt keleivių išlipo jų pažiūrėti ir sumetė ant grindinio jiems prie kojų nemažai pinigų. Traukinys prastovėjo kaip reta ilgai, penkiolika minučių, mašinistas vis leido ir leido švilpuką, o palydovas maldaudamas lydėjo keleivius į vagonus, bet šie apsisukę vėl grįždavo.
Timas net pašoko baletinę improvizaciją, kurią užbaigė efektingu „špagatu“. Pasisekimas buvo neįtikėtinas, kažkas uoliai spragsėjo fotoaparatu. Po šokio Timas leidosi įkalbamas kažkokios kompanijos ir paliko stoties salę kartu su keleiviais.
Pagaliau traukinys dingo, tik ant perono jam pavymui sargas vis grojo ir grojo tą pačią ilgesingą melodiją.


                                    Praėjo septyneri metai

Miestelio bažnyčioje vyko pasiruošimas vakaro mišioms. Mero žmona jau buvo suruošta ir pašarvota šoninėje bažnyčios navoje prieš nedidelį altorių. Žmonės nenutrūkstama vora vis ėjo ir ėjo pažiūrėti buvusios merienės, kartu atiduodami pagarbą miesto galvai ir našlaičiais likusiems mero vaikams, kuriems šiandien ypatinga diena – gimtadienis.
Zakristijoje jaunas vikaras Kjorgis Semeris, tik prieš keturis mėnesius pakeitęs pas vyriausiąjį savo viršininką iškeliavusį buvusį kleboną, aiškiai nervinosi – juk per mišias turės pasakyti pamokslą, kuris gali nulemti jo ateitį. O pasakyti apie mažai pažįstamą moterį kažką konkretaus jis negali, nors ir klausinėjo visą rytą zakristijoną, bet apart to, kad ji buvo mero žmona, dviejų vaikų motina ir chemijos bei biologijos mokytoja miestelio gimnazijoje, daugiau nieko nepavyko sugraibyti. Visuomeninėje veikloje ryškių pėdsakų nepaliko, partijų rietenose nedalyvavo, labdaros fondų nėra įsteigusi, gal bent vaikų namus kada buvo aplankiusi su naujametėmis dovanomis?
Ne, vaikų namų mūsuose nėra, atkirto zakristijonas Lemis. Tyki buvo moteriškė, ką aš daugiau galiu pasakyti.
Teks sutelkti visą dėmesį į šventąjį raštą ir į švenčiausiojo kūdikėlio Jėzaus gimimą, drąsino save Kjorgis. Bet kaip tai susieti su merienės išėjimu?
Nusiraminkit, vyno taurę prieš mišias išgerkit, kad kraujas veidą parausvintų, o visa kita su Dievo palaima susitvarkys. Aš, jei ką, būsiu pasiruošęs varpą skambinti.
Geriau su vargonininku sutark, kad jei pauzė iškils, užgrotų „Aleliuja“.

Nilas sėdėjo šalia Kaspijos, kuri buvo viduryje tarp tėvo ir brolio, ir kaip įmanydamas stengėsi atrodyti nusiminęs, kenčiantis, koks buvo tėvas arba sesuo, bet jam vis atrodė, kad žmonės prieinantys pareikšti užuojautą, gali atspėti jo anaiptol netragišką savijautą. Jam buvo gaila mamos, kuri taip netikėtai mirė, nors niekuomet niekuo nesiskundė, o šįkart pakako menko peršalimo ir še tau, kad nori, dabar guli karste tokia svetima, pasikeitusi, lyg būtų ne ji, todėl ir ypatingo gailesčio tam išpuoštam sustingusiam kūnui nejautė, tik kai pagalvodavo, kad namie jau nebematys jos nenustygstančio vietoje silueto, negirdės ramaus ir pamokančio balso, nejaus neįkyraus, bet visą laiką ją lydinčio aromato, tik tada Nilui suvirpėdavo širdis ir jis galėdavo pakelti neapsimestinai apsiašarojusias akis į stebinčią jį ir jo šeimą parapijiečių publiką. Bet vėlgi liūdnas mintis išblaškydavo koks nors pastebėjimas: miestelėnų perdėtas oficialumas, apsimestinis sielvartas, arba mokyklos draugų nenatūraliai perkreiptos fizionomijos, per dideli, dukslūs kostiumai, kuriuose jie jautėsi, lyg pagauti nusirašinėjant, mergaičių vylingi žvilgsniai, net nemėginant vaidinti tragedijos, daugybė žvakių ir monotoniškas vargonų aidėjimas bažnyčios skliautuose.

Prieš pat mišias ėmė rinktis savivaldybės elitas. Su kukliomis puokštėmis rankose pasirodė neišskiriami bičiuliai Karpis ir Kutkė. Karpis vis dar buvo vienintelis architektų sąjungos narys ir urbanistikos skyriaus vedėjas, o Kutkė ir toliau sėkmingai vadovavo Kultūros skyriui, tik pasikeitimas buvo toks, kad šalia baleto mieste dar atsirado ir folklorinis bobučių ansamblis, kuris pretendavo kada nors sudalyvauti Eurovizijoje.
Kariška eisena pagerbė mero artimuosius ir užkietėjęs fašistas vis dar Jaunažmogių partijos, kurioje jau buvo trys šešiasdešimtmečiai nariai, pirmininkas Adolis Petra, pavasarį atšventęs savo septyniasdešimtmetį.
Taip pat ir sekretorė, lydima vyro, velkančio milžinišką vainiką. Ir savivaldybės kontrolierė Helmunda Špircė, kuri vėl susigrąžino pareigas ir mergautinę pavardę, kai jos vyras labai neaiškiomis aplinkybėmis dingo prieš septynerius su viršum metų. Paskui ją vorele pareikšti užuojautos tipeno visos keturios dukros. Vyriausioji Rozamunda, beje, kartu su Nilu mokėsi baleto mokykloje, kuriai vadovauti po Timo dingimo liko sutuoktiniai baleto virtuozai – Nikas ir Rojus. Paskui mergaites ėjo dabartinis jų tėvelis geležinkelio stoties viršininkas, tas pats, kuris paskutinis matė Užsorbį jam paliekant miestelį. Tiesa, tada jis buvo tik naktinis sargas, dabar jo pareigos kontrolierės dėka tapo kur kas reikšmingesnės.
Nilas pastebėjo, kaip nuraudo Rozamunda, ištarusi jam „užjaučiu“. Visada ji šitaip – išrausta ir nepakelia akių. O mažoji Sigizmunda priešingai vyresniajai  buvo įžūliai drąsi – prisitraukusi už kaklaraiščio pabučiavo jį į lūpas.

Kjorgis Semeris užkopė į sakyklą ir apžvelgė susirinkusius. „Ajobšikmatj, kiek daug jų čia susirinko! “ mintyse nusijuokė vikaras, nes paklausęs zakristijono išlenkė ne vieną taurę, tad dabar buvo ryžtingai nusiteikęs.
Mieli parapijonys, pragydo jis laibu balseliu, nuo kurio mero sekretorę pagavo orgazmas, paskutiniu metu savo seksualiniuose žaidimuose ji vietoj savo vyro įsivaizduoja šį jauną kunigėlį. Tokį šviesų šventinį rytą mus pasiekė liūdna žinia.
Nilas vėl prisiminė, kad turi liūdėti. Ir žvilgtelėjo į Rozamundą, ar ji irgi liūdi. Suprasti nieko nebuvo galima, nes ji sėdėjo panarinusi galvą ir žiūrėjo į plyteles. Užtat mažoji Sigizmunda begėdiškai spoksojo į jį, o pagavusi jo žvilgsnį iškišo liežuvį. Ir nusijuokė, Nilas taip pat nusišypsojo, bet iškart susigėdęs įbedė akis į plyteles. Ten, kur žiūrėjo ir Rozamunda. Nilas nematė, bet dar viena pora akių labai atidžiai stebėjo jį. Tai buvo mergaičių motina kontrolierė Helmunda. Perspektyvinis pasjansas jos galvoje aiškiai susidėliojo. Tai matėsi iš patenkintos savimi veido išraiškos.

Lauke krito sniegas. Pirmas tais metais. Nuo bažnyčios varpinės į miestelį žvelgė jaunas mėnuo. Jis jau gerai ir nebeprisiminė, kas ir kada jį čia pakabino.