Naujoko rašyko baladė

Aš esu pats geriausias rašytojas,
Ir žinau, iš tiesų jūs man pritariat.
Peikiat, neigiat, vaidinat,
Apie jus viską žinom:
Kad aš blogas - čia jūs tik susitarėt.

Iš tiesų esu visiškas genijus.
Bet kuklus, todėl girtis dar gėdijuos.
Visas aš toksai kietas,
Todėl nėr čia man vietos,
Nerandu aš savęs vertos medijos.

Kartais man nepasiseka kuriant,
Nes minčių galvoje - visa jūra.
Jų tiek daug tenai ganos,
Kas minutę - romanas,
Žinot juk, tiek tik genijai turi.

Mano proza - gryna tobulybė,
Na ir kas, kad šlūbuoja rašyba.
Aš juk dar tik penktokas,
Ir labai stropiai mokaus,
Ir išvis, juk svarbeusia - kūryba!

Daug turiu supratingų gerbėjų:
Šuo, mama, du klasiokai ir vėjas.
O dar nesuskaičiuojami
Draugai įsivaizduojami -
Prie širdies kalbu ranką pridėjęs.

O kodėl kai kurių nesu liaupsinamas,
Yra senas gerai žinomas klausimas.
Jie pavydi, niekšeliai!
Patys kurti negali,
Todėl vyksta toks talento maustymas!

Bet teisybė netruks greit iškilti,
Oi, tikrai man neteks nusivilti.
Tuoj kūrybos kaip dėsiu,
Jūs net nepastebėsit,
Jie iš gėdos norės pasimirti!

Na ir kas, kad aš biškį spuoguotas,
Su Edipu ir kiek kompleksuotas.
S. I. D., mastrurbacija,
Ir net balso mutacija
Netrukdys man visur afišuotis!

Aš esu pats geriausias rašytojas.
Genialus toks, kad jūs net neįtariat.
O kas pamazgas pila,
Tas ožys ir debilas.
Nesiginčykit, jūs juk man pritariat.