Šalia Paukščių tako

Pavasaris
pasidarė
toks graudus,
išdidus,
o žemė, spėjo
lengviau atsidust
pasiruošus
žydėjimui
ir visa pakvipus -
ajerais, lūgnėm
lyg moteris
išnirusi iš liūno -
tegu ir ją, žemę
Dievas laimina.
Dangaus ir žmogaus
gražumas
ir pavasaris
apkabina
kriaušes, obelis -
gaivus, svaigus
kaip dūmas

Nebuvo žiedų
ir žemė prisiglaudė
kaip ir tu -
žemė lyg nuotaka,
tarp debesų baltų
nusimetusi rūko šydą,
o ant šakų
žiedai, pumpurai
ir tulpių, rožių galvos
lyg išpaišytos.
Visa gamta sužaliavo,
susprogo, pražydo
ir nesunku būti
teisingiausiu,
brangiausiu
ir žiedais, pumpurais
svaidytis
ir ne vienai ant veido
pražydo šypsenos -
sužaibavo,
nulijo,
pasivaideno -
gal ir gerai?
Ir iš dangaus žydrynės,
iš Paukščių tako -
nusileido -
debesų plunksnos
sidabrinės.

O palei žemės šoną
namai, kapai
ir pradės durys vertis.
Puslankis upokšnio 
tenai žemai ir ateis
gėlėtom pievom gegužis -
šiltas, geras
ir išlenda iš po žemių
įvairiausi gyviai
ir pempės klykia.
- Gyvi, gyvi.
Kyla tirštas garas
ir varva medus
nuo pirštų
ir bičių spiečius
į medžių išvartas -
pavasario žodis
jau ištartas

Į atlapus kibdavo
rankos - pavasaris
durys atlapos - visi lankos
o man ir žemei
išminties užteka,
kad dviem valandom,
anksčiau pragystų -
strazdai, varnėnai.
Ima kurapkiukai klegėti
ir ateina vasara -
pro svirną, klėtį
ir žydinti žemė
atsiduria
šalia Paukščių tako
pasėdėkime
pavėsyje
ir į vasarą
lyg į kleboniją
sugrįžti
suspėsime

Žiedai ant šakos
ir pavasaris
prie bendro stalo
nebeieškos
vasaros, tokios plonos
kaip stiklas.
Žemė pasipuošus,
pasiruošus žydėjimui -
pasirašau iš viršaus -
pavasario saulę ir žemę
į sąrašus įrašau,
o ji, žemė, kokia graži,
o Dieve.
Sužaibuoja
sugrįžta griaustinis
lyg bumerangas
ir visus į vidų kviečia
ir atsipalaidavę
nuo žiedų, pumpurų
rankos -
auksinius žiedus
renkasi.