Už miesto

Klausiu
- Dangaus,
kas tuomet
kai aš, niekam
nereikalingas
ir mane apgaus,
barniai, paskalos
pikto žmogaus.
- Klausiu,
o kokio dydžio
skrenda
žąsys, gervės,
kad verkia, klykia -
jų vaikai,
o tu - žvakę
lyg saulę,
rankose laikai,
o aš, slenku -
pro kapus, namus
išblukusius.
Ratais, raktais
likimas žvangina
ne tas, mane
padarė meistras
ir aš, ne angelas.

Gyvent
šalia žmonių
brangu
ir kiek nedaug
reikalingų draugų,
o saulė, saulė slepiasi
viršum debesų
sustingusių.
Paukščiai kyla
pradingsta.
Bėga upės, moterys
paslaptingos,
dingsta
ir voratinkliais
apkibę takai
ir kelių vingiai.
Gyventi - gyvi niekai
sutramdys ir mane
vienas žodis
negaliu ištarti
ir tau pabodęs.

O iš žodžių
naudos jokios,
gyvenu
lyg pateptas sviestu
juokiuosi
o žemė -
lapų auksu dengiasi.
Tėvas kinko arklį,
nelaimingą,
atsisveikinu,
įbedu akis į dangų -
meilės, šilumos stinga
ir į tamsą, svyra rankos
klausimų daugėja
ir juos, paliesiu.

Lazda perlenkta -
vėjai plėšo lapus
lekia traukinys skubus,
o iš nelaisvės
pabėgus
veriasi vaizdai -
spalvingi, stebuklingi.
Ūkia, nekantrauja
traukiniai ant bėgių
ir jiems, sparnai reikalingi.
Įsikibus į namus -
sunku tylėti
kada žmogus bereikšmis,
bespalvis -
sunku mylėti.

Kaip gyvenimas -
tas reginys,
o mirus
ir iš akių išnyks.
Lekia traukinys
pro namus, kapus,
pro medžius išblukusius
ir negeras mintis
iš galvų išvalo.
Atsisveikinau,
palikau raštelį
ir nulūžusią plunksną
ant stalo, o prisiminimai
lyg kaštonų žvakės
ir man - šakės.

Galiu ir netikėt
negimė, dar tokie
o viršum traukinių
žąsys, gervės skrenda,
o pro langus -
dangus lietingas
ir lyg stiklinis.
Varnom apkibusios,
laidų linijos
ir pabėgus
iš tėvų namų
nejauku, negera -
galiu iškeist ir pinigus
ir lovą
o kai kas
ir dainuodamas -
už miesto
darbus ir meilę
šlovina.

Pabėgus
iš miesto
pakraščių -
be priekaištų
skrenda gervės, žąsys
ir verkia, klykia, jų vaikai.
Traukiniai sustoja
ir kaip žąsinai žagsi
ir užeina
nepakenčiami laikai,
iš namų bėga vaikai
ir širdis, iš skausmo plyšta.
o iš po medžių
obuolio didumo
saulė kyšo.