Pakeliui: kaltas

5.

    Žaibas visuomet gražus. Net nuotraukose. Tačiau ypatingai žavus, kuomet jis gyvas, raižantis dangų su apniukusiais jį debesimis, ir ypatingai gražus naktį, vienu žybsniu išdeginantis užgulusią tamsą.
  Ta naktis buvo dosni: žaibai švytravo, perkūnas griaudė, lietus šniokštė ir žliaugė. Galinga tu, oi galinga, debesimis įsupta stichija, tačiau pavargsti ir tu. Net ir tu.
  Bus gerai, pagalvojau, jungdamas  televizoriaus ekraną, kur kitame pasaulio krašte – Venesuelos Karakase - į krepšinio aikštelę išbėgo Lietuvos krepšininkai, ant marškinėlių atnešę užrašus: LIETUVA.
Ir iš tikrųjų, po poros valandų buvo gera – laimėjome  rezultatu 100: 82, o mūsų vadas – treneris Kęstutis Kemzūra sužinojo, kad  jis ... Juokdarys. Bet šie dalykai man jau mažiausia rūpėjo. Pravėriau Pastriekės (Pastogės) departamento langą ir įsistebeilijęs akimis Anykščių pusėn, mintyse riktelėjau:
    – Algirdai! Negi miegi? Laimėjau!!!
  Retai kada pagalvodavau, kad toks greitas minties šauksmas. Tai ne tas įprastas, vadinamas gerkliniu.
    – Nešauk taip garsiai. Juk nekurčias, - paprašė Algirdas ir padavė į rankas klebonišką. Pilną. Ir gerokai talpesnę, negu kunigai per mišias prie altorių kilnoja.
    – Tai už tave, Pranuci. Kad laimėjai,  – pasakė ir paragino: – Gerk! Bus daugiau.
    – O sakoma, Algirdai, kad senatvė negreita. Kaip pat pas tave atsiradau.
    – Ir, kaip suprantu,  ne iš Vilniaus, o iš Venesuelos.
    – Na  žinoma, kad iš ten. Iš Karakaso. Tik per Vilnių. O mes va lig šiol dar: Vytautas, Vytautas... Didysis, Didysis... Tai  bent  vyras! Net Juodąją jūrą  žirgais pabraidė. Betgi tai menkniekis, Algirdai, palyginus su toliais iki kito žemės krašto. Per visas jūras jo nepasieksi, kol neįveiksi vandenyno.
    – Tiesiog stebuklas, - pasakė Algirdas, pripildamas po antrą.   
    – O kiek nedaug mūsų, a? Buvo, regis, trys su puse ar beveik keturi milijono,  o dabar ar tik ne pustrečio milijono  gyventojų. Net ir tankai nepadėjo. Taip, Vytautas išėjo, bet užtat atėjo Kęstutis. Nėra Didžiojo, bet užtat yra... Et, pavardę primiršau.
  – Kemzūra?
  – Taip, taip... Atsirado Kemzūra  - Juokdarys.
  Algirdas kilstelėjo akis, kad geriau įsižiūrėtų į manąsias ir aš išgirsčiau nebylų jų klausimą, tačiau  man tai  padaryti nepasisekė. Patogiau buvo skaičiuoti  kleboniškas. 
  – Gal, Algirdai, dar po viena, a?
  – Negailiu, Pranuci, betgi tavęs laukia Nigerija, Būtų nekaip, jeigu nesukluptų kaip Venesuela.
  – Suklups,  Algirdai, – patikinau bičiuli – Jeigu tikrai nesigaili, tai bent  man dar vieną įpilki. Skani, linksma bjaurybė,  – bet žmogus lyg  neišgirdo  ir nuklydo į  atsiminimus.
  – O tavo laišką, kurį anuomet rašei, regis, dar neišsipagiriojęs aš, mielas bičiuli, atsimenu. Galiu net pacituoti. Paklausyk. O tada jau derėsimės dėl kleboniškos. Bet gal nereikės. Juk protas pajėgus nugalėti ir ją,  O jeigu  kokį žodelį aplenksiu, mintinai cituodamas, tai ne taip svarbu, kaip neįmesti kamuolio į Nigerijos krepšį, - miglotai pakalbėjo Algirdas ir citavo mane iš anuomet parašyto jam laiško. Rašiau:
  „ O mielas Algirdai, tik dabar bandau paskaityti, kas ką man (o ir aš kitiems) parašiau. Baliai pradėjo užtrukti, kaip ir mirties prieigose laikas. Ką pametu, jau nesurandu, o pametu irgi vis daugiau. Dabar tave perskaičiau, bet nemanau, kad teisingai supratau, nes galva irgi aptemus, be dienos šviesos.
  Iki didesnės švieselės galvoje... Žinoma, mano galvoje. Reikėtų pamesti šituos balius, bet kaip, jeigu jie tiesiog Savęsp dalis“.
  Man neatrodė, kad jis cituodamas nors vieną žodelį ištarė ne taip, ar klysdamas pametė. Rankoje laikiau ištuštintą klebonišklą ir laukiau, ką dar pasakys. 
  – Skauda? – paklausė.
  – Dabar jau ne. Galėčiau ir vėl.
  – Pranuci, gal kada nors vėliau, o dabar Lietuvai tavęs dar reikia krepšiniui laimėti.
  Sugrįžau atgal į Pastriekės departamentą, kur apvaikščiojau visas pakampes, ieškodamas savo butelių, bet jie buvo tušti. Todėl pasiruošti kovai su Nigerijos krepšininkais buvo nepaprastai  sunku, tačiau atsikėlęs ryte ogi žiūriu: ir vėl laimėjau. Šį kartą rezultatu 86: 80.
  – Nubusk ir  bebūk Juokdarys. Užteks vieno, - priėjęs pasakė komandos treneris Kęstutis Kemzūra. Ir beveik nepiktai: – Kas atsitiko, Pranuci, kad taip blogai žaidei. Beveik neįtikėtina. Negi ir vėl pas A. Ražą buvai nukakęs? Gerai, kad dar Dievas padėjo, užrišdamas krepšį paskutiniam nigerų metimui.
    – Pralaimėjom?
    – Deja, bet su viltimi atsigauti.
    – Kaltas. Atsiprašau.