Meilės medis

Kiek pakelių
kiek randų gilių
praėjo metai
ir aš, kaip medis -
suaugau, sutvirtėjau,
o klevai, beržai - ramūs
krinta lapai
tarsi laiškai, telegramos,
nė kalbos,
apie meną,
nei tragedijos,
nei dramos
jau suaugęs,
nei žmonos,
nei draugės.
Rožės stiklinėj
ir kelios, po širdies
šaknimis
surūdijusios vinys.

o ant popieriaus lapo
ant stalo balto
kelios mintys nekaltos
- Noriu, noriu,
kad rugsėjis neatšaltų
ir tų, lapų -
man visai ne gaila -
esu vaikas savas
ne Vytautas
ir ne Jogaila,
o būsimą žmoną -
antras vyras veda,
o saulė, debesis gano
išsiveržusi iš glėbio
uragano.

O keliai,
kiek jais praėjo,
pravažiavo
ir įsirėžė - randai giliai
Sunkus, neįkandamas
būdas,
o suklydus - sunku
prisipažinti. Svetimo glėbyje -
nubudai susikrimtusi,
nuliūdusi,
o aš, tavo vyro valdose -
šienauju, grybauju
ir pas jus gyvenu,
kaip pusbrolis,
kaip žentas -
iš dangaus žydrynės
nusileidęs
iš žvaigždės
sidabrinės.

Ir kas dieną
tragedijos naujos
medžiai, krūmai -
nukraujavo
ir ant stogo
sužaliavo -
samanos, kerpės
nežinojau,
kur tą smarkų
lietų dėti.
Buvai, kai kam žmona,
o man kaip dėdina,
kuri gėrė valgė
ir dviems vyrams
duoną kepė.
Pasineriu
į gyvenimo sūkurį
ir galiu visą žiemą
lūkuriuoti.

Ant rankų,
kūdikį laikai
ir tau atrodo
tai mūsų vaikai,
o kartą
iš namų išėjome -
atsukę nugaras
abejingumui
ir tada, galvojom,
kad iš naujo
prisikelti galima
mus supras,
kas duoną kepa
kas alų daro,
kas baltuke -
suvilgo gomurius.
alus, vynas - įkalino
ir pabėgt,
negalima.

Kaip kiškis,
pastatęs ausis
tas peizažas
ir man, priklausys
- Ir be tavęs, sutemus -
kūrenasi, rūksta krosnis,
o tas, meilės medis,
kaip ąžuolas išaugo.
Gyvenau, be žmonos,
be draugės,
o galėjau
kaip tas arbūzas -
ir prinokęs, skilti
ir nušvito skruostai -
beržų garbanas
išvydę
o aš, stoviu stačias
ir varganas.

Iš tavų
akių matau
tavo vyras, paims šautuvą
ir nušaus, tikiu.
Išaugau, sutvirtėjau
išmokau - smuiku groti,
nors vėjai pūtė
buvo, man ne motais -
sugrot kažką gražaus,
po prisiminimais šarmotais..
neleidai pabaigti sakinio
ir šūvis
apakino.

O važiuojančios
parvažiuojančios mašinos
tarsi iš debesų
aš, kaimo Jurgis esu
nuo šiandien
ir mano kieme -
žiema, kaip šuo
pakrūmėj tūno.
Nukrito lapai
jų, visai ne gaila.
- Ar surastumėt tokį bastūną,
kuris į duoną, sviestą -
iškeistų - meilę?
- Paims ir nušaus
nešnekėk taip
pušų, beržų
pavėsyje -
suspėsime.