laukimas
toks tarytum
palengva klausytumeis
kaip musė zvimbia
pakliuvusi
į spąstus puokštės
mirštančios kuri
dar mena kvapą
gimtosios
pievos kur
svajingi vakarai
žiedadulkėm apkimba
ir pamirštas
želmuo auginas drąsą
iš širdies girdžiu
kaip plaka
laukimas
toks tarytum
palengva stebėtum
slystančius pro šalį
metus
ir žmones
nejučiom mylėtus
netyčiom prisijaukintus
jų gilias
paslaptis
kurios išsigulėjo
manyje lig valiai
bučiuosimės
naktin išėję
kolei rytas
užgesins žibintus
Šiaip rašiau šį eilėraštį, kai dar širdyje gyveno laukimas dėl vieno žmogaus.. Tarsi viltis, tarsi nedidelė, tačiau tobula viltis, kad kažkas dar gali įvykti.. Ir kartu toks lengvas supratimas viduje, kad, deja, traukinys jau nuvažiavęs, atgal laiko niekaip nesugrąžinsi. Tad ta nostalgija ir buvo užpildžiusi sielą kupinai, skaitytojai tai pajuto:)
Nustebino pabaiga, šiek tiek išsimušanti iš pradžioje kuriamos nuotaikos. Intuityviai tikėjausi kažko kito - labiau nostalgiško, intymaus, skatinančio laukimą.
Bet visuma graži - pukiai parinkti žodžiai, sukuriantys skambesį skaitant. Geri palyginimai, ypatingai užburia žiedadulkėmis apkimbantys vakarai.
Antra pusė stipresnė, įtaigesnė. Taip ir nuslydau žodžiais. Tik man labiau jaučiama nostalgija, negu laukimas. Matyt, nesibučiuosit, o bučiavotės jau... Tiesa, pirmoji dalis originalesnė. Musė gražiai įsipynusi tinkle... o ir pats tekstas jautrus, kaip želmuo. Nepadauginta žodžių, tai gerai. Subtilu, švelnu, jautru. Pritariu, kad lyg ir girdėta, bet vis aktualu, vis paliečia.
Yra kategorija eilėraščių, kurios galiu suvokti, tik pavertęs juos proza:
... laukimas toks, tarytum palengva klausytumeis, kaip musė zvimbia, pakliuvusi į spąstus – puokštės, mirštančios, kuri dar mena kvapą gimtosios pievos, kur svajingi vakarai žiedadulkėm apkimba ir pamirštas želmuo auginas drąsą – iš širdies girdžiu kaip plaka...
...laukimas toks, tarytum palengva stebėtum slystančius pro šalį metus ir žmones, nejučiom mylėtus, netyčiom prisijaukintus, jų gilias paslaptis, kurios išsigulėjo manyje – lig valiai, bučiuosimės naktin išėję kolei rytas užgesins žibintus.
Visai nieko impresija, kiek uždara, lakoniška, subtili, toks akmenėlis, pliumptelėjęs nakties ežero vidury.
man musė neprilipo:/ nesiderina ji su pievom. nebent veikėja ją tapatina su savim, tada gerai. bet vėl gi, koks gali būt lengvumas laukime? turbūt tai retorinis klausimas, turbūt tai susitaikymas. bet vis, klausimai. lieka eit prie išvados, kad visa tai netikra - laukimas virstantis butaforijom. ir taip, ir taip, ir taip - antroji dalis tai tik patvirtina
Nostalgija, trapumas, švelnumas ir dar daug moteriškų žvilgsnių, žodžių, nuojautų. Laukiama, nelabai supratau, ar vieno žmogaus čia laukiama, galvoju, kad - giminės, vaikystės, jaunystės draugų:
ir žmones
nejučiom mylėtus
netyčiom prisijaukintus
tada:
bučiuosimės
naktin išėję
kolei rytas
užgesins žibintus
čia jau man neaišku, ar su mylimuoju toj nakty einama. Pabaiga ne pagal mano protą, todėl 4,2.
Pirmojo posmo nuotaika ir skambesys labai geri. Man šiek tiek užkimba "kuri" ir "kur" - per daug jų abiejų, lyg vieną norėtųsi pakeisti arba išmesti.
Antras posmas. Nebūtų geriau, jei sukeistumei vietomis "jų paslaptis gilias" vietoje "jų gilias paslaptis"? Suprantu, kad tai yra labiau tikėtina žodžių seka ir galbūt norisi originalesnės, bet kažkaip švelniau skamba (mano ausiai).
Ir paskutinės 4 eilutės. Gražios, tačiau per daug emociškai skiriasi nuo iki tol buvusio teksto. Bent jau norėtųsi, kad juos nuo antrojo posmo skirtų pauzė.
Vaje, kaip švelniai... Taip ir norisi pridurti epitetą "jausmingai moteriškai" (: Ir sudėliojimas toks banguojantis, plaukiantis, beveik galima pačiupinėti tą laukimo būseną. Pirmoji strofa rafinuotesnė (trapios iliuzijos - spąstų priešprieša, apkibimas žiedadulkėmis, turintis šalutinį vangumo efektą, ir tas kaupimasis šuoliui, augimui taikliai atspindintis laukimo būseną), nors užkliuvo kodėl ir musė, ir puokštė turi mirti (paprastai bent vienas išgyvena :). Antroji strofa - jausminga, atvira, nuoširdi, švelniai atsiverta. Joje patiko rytas (šviesa) gesinantis žibintus (taip pat šviesa) ir "prisijaukinti" prisiminimai. Na, pasibučiavimai kiek nusaldino (beje, nelabai aišku su kuo - su paslaptimis ar žmonėmis) pabaigą (: 4,7
Įvaizdžiai paprasti, jau šimtąkart, rodos, viskas girdėta - ir vystanti gėlių puokštė, ir gimtoji pieva, ir svajingi vakarai, bet sudėliota viskas taip lengvai ir taip nepretenzingai, kad beveik užliūliuoja tas skambėjimas :) Ir tai gerai, nes sudėlioti - poezijoje labai svarbu.
Schema vėlgi labai tradicinė: dabartis - prisiminimas - aliuzija į ateitį.
Ką aš atrandu sau nauja šiame eilėraštyje? Gamtišką musę romantiškoje aplinkoje, puokštės spąstus, želmenį, besiauginantį drąsą, žmoguje išsigulėjusias paslaptis. Tai tikrai stiprus jaukas vystančios puokštės spąstuose, labai stiprus.
Visgi, nepasiduodama toms vilionėms, sakau, kad autorė eksperimentuotų, ieškodama dar daugiau originalumo, gal tada pasikeistų ir tas metų slydimas (kuo ne tas pats bėgimas) pro šalį, ir stebėjimas ar klausymasis palengva. Juk jei stebime, o ne pažiūrime ar žvilgčiojame, jei klausomės, o ne išgirstame, tai, manau, aišku, kad palengva, o ne greitai.
Ai, jeigu būtų mano valia, po "lig valiai" skelčiau posmiuką.
Rašyko kontekste 4, šiaip būtų mažiau.
Sentimentalios, jausmingos baltosios eilės. Jausmingumas lengvas, toks trupučiuką melancholiškai optimistiškas ... Labai subtiliai , sakyčiau - labai vykusiai suskirstyta eilutėmis, galima skaityti vienu ypu, galima skanauti po eilutę, po žodelį. Pagalvojant, pasvajojant, išjaučiant. Tai tiek ... vieną penketuką jau čia rašiau, tad teks ir dar vieną :) - 5,00
Gražu - ne kaip idėja, pastebėjimas, kaip nostalgija - nuotaika, būsena. Negaliu susitapatinti su antru stulpeliu, man santykis su žmogumi, ne realus, o mintyse yra santykis su savimi, mylėti, prisijaukinti žmonės, negalėčiau į juos pažvelgti, į jų paslaptis. Laukime, nostalgijoje, prisiminimuose per juos tesugebėčiau pasižiūrėti į savo reflekciją, ne jų. Į šiuos prieštaravimus man atsako paskutinės dvi eilutės, kuomet naktis yra apšviesta "netikros" šviesos. Lieku susimąstęs, negalėdmas sau paneigti skaitymo akimirkos grožio.
Dažniausiai savęs klausiu ar autorius turi ką pasakyti, čia turbūt sau turiu atasakyti - autorius turi ką pajausti.
dieviško grožio tekstas. džiaugiuosi, kad nors dabar jus radau. ir tikrai baisiai ilgesingas. ir iš proto varantis.
pirmoj strofoj mesčiau "gimtosios" (dėl ritmikos - skaitant nebūtų užsikirtimo, ir dar dėlto, kad ir taip yra aišku, apie kokią pievą eina kalba), toliau, vėlgi dėl ritmikos:
"laukimas toks tarytum palengva stebėtum pro šalį slystančius metus ir žmones nejučiom mylėtus prisijaukintus netyčiom jų paslaptis gilias kurios išsigulėjo manyje lig valiai bučiuosimės naktin išėję kolei rytas užgesins žibintus"