Norėčiau būti žole...

Laukiu tos dienos,
Kai pavirsiu žole.
Būsiu be sąmonės
Be minčių,
Be jausmų.
Augsiu tik į aukštį, 
Stiebsiuosi į saulę.
Laistys mane lietus,
Linguos vėjo švelnios rankos.
Man nereiks nieko daryti,
Tik dygti.
Dygti iš savęs, dygti iš žemės.
Mano šaknys bus aplipusios įvairiaspalviais burbuliukais,
Juose kaupsis visas žemės syvų gėris.
Ant mano stiebo lyg nuo čiuožyklos
riedės skaidrūs rasos lašeliai,
Kutendami mano liauną stiebą.
Akių neturėsiu - verkti negalėsiu.
Burną prarasiu - žodžio nepratarsiu.
Amžina tyla.
Tyla manyje.
Aplink čiulbės paukščiai, oš tankios medžių šakos,
O many nebus nė garso -
Nei sąžinės balso, nei triukšmingų minčių.
Būsena, prilygstanti Nirvanai.
Būtis persipins su nebūtimi,
Aš ištirpsiu absoliute,
Ir panirsiu į visišką niekį.

Norėčiau būti žole...