Mamos kelias

Laukia kelias -
tolimas, slidus,
palei marias ištvinusias,
laukia ir kiti keliai,
kaip veidai išpurtę.
Sniegas, ledas -
ir pavasaris
tarsi paguoda -
nurimt neduoda
ir ta vienatvė
kaip alus, kaip vynas -
griovius, vieškelius semia.
- Mama, ko raudi
ko nešneki,
namai, nebūna, be vėjų
išnirę iš tų šešėlių
ir miglų -
sutirštėjusių.

Kinkom arklius,
žirgus į ratus.
Gęsta žvaigždės, 
gęsta šviesos 
jau išmesti
žiemos burtai,
o namai, toli
nepasiekiami
ir iš naujo
visus svaigina -
išgertas alus ir vynas
ir po tų, visų vaidinimų.
po tų, visų
mėgėjiškų pjesių -
girtas ir vienišas
namo dardėsiu.

Lekiam skubam
kaip reikės
į namus nusigauti
laukia negandos,
laukia - girtų pasaulis,
o kelias -
miglotas, rūstus,
o žmonės geria, valgo
gražiai, padrikai -
nekantrauja,
o jūros, marios
ligi kelių
ir slidus, šaltas vanduo,
kaip alus užrūgsta,
o aš, krapštausi pakaušį
ir noriu, kažko
mamos paklausti,
noriu grįždamas
iš jūros,
atgal į namus -
noriu paklausti
ir man, visiškai lengva
ir man sapnuojasi
tos ištirpusios
lyg iš sniego
mamos skulptūros.

Girgžda kiemų,
namų svirtys
lyg motinos, palinkusios -
viršum vaikų,
viršum nubudusių laukų
ir sklando motinos
lyg peteliškės -
gero kelio linkinčios,
o kas išsiskyrimus,
susitikimus,
tokiais graudžiais
padarė
ir motinos
lyg žuvėdros
suklinka.
Žaros kruvinos
ir putų žiedai
ligi alkūnių,
ir nėra, niekur parašyta,
bet Hamletas -
žuvo žiauriai
priešais šitą,
pakeltą mamos
likimo taurę.

Išvirsta vyrai
pusgirčiai
su alumi iš rūsio -
laukia vakarienės,
pusryčiai
ir snaigės lyg našlaitės
apstoja pusračiu
ir ant stalų, rankų -
ištirpsta, tos akimirkos
kaip nuodėmės,
o keliai slidūs, rūstūs
o vienas
rankos storumo
ir be vietos
ir pakelėj
iš naujo keliasi,
ir klumpa
tarsi miestietis

Laukia kelias -
pabėgęs
nuo rūpesčių, vargų,
kelias purvinas, slidus,
o mes ir po ratais
galime išgerti
ir galim lažintis,
tas kelias
kaip neįkandamas
kryžiažodis
ir žiema - guli, tyli
lyg padangas pradūrus
ir atsidaro -
tos šarvuotos
mamos durys.

Baisu ir pagalvoti -
per naktį, rankos
ir širdys apledėjo
ir lyg veidrodinis tapo -
kambarių, širdžių vidus,
o sugrįžusi žiema
ir nuodėmes paviešina
vaikus, tėvus
supriešinam
ir sulygina,
su žeme -
draugus, priešus
ir mums sunku priprast
prie jūros, marių
prie tokio tvano -
o ten gyvena
ir motina mano
ir visai kitaip mano
ligi kraujo nagais
pradraskiusi
ir mano
po žeme - namą.