Tronas. Nelaimė (2 dalis iš 2, pabaiga)

Ir Viljamas Braunas paaiškino. Ilgai pasakojo apie dalykus, kurie Tronui atrodė keisti, bet suprantami. Tronas atidžiai išklausė ir pasakė, kad tiek daug vieno žmogaus beprotiškų troškimų kelia didelį pavojų ir kad Jogilui reikia padėti tai suprasti.  Viljamas Braunas, tai išgirdęs, suklykė iš džiaugsmo. Vienoks vampyro kvietimas, čiurlenantis kaip upelis sutemoje, dovanoja žmogui palaimingą, klampų ir pražūtingą miegą, o kitoks, aštrus ir piktas, išplėšia vaisius moterims iš įsčių, o labiausiai surambėjusius plėšikus paverčia bejėgiais apsiseilėjusiais veršiais. Viljamas Braunas klykė taip piktdžiugiškai, kad Tronas vos ištvėrė neapsišlapinęs. Nykščiu iki kraujo suspaudė kirvio ašmenis ir skausmas padėjo ištverti užplūdusį piktdžiugišką siutą. Tokio siuto pagautas gali pridaryti bėdos. Tronas nepuoselėjo vilties, kad kada nors pripras prie vampyro klyksmo - tai tas pats, lyg išmokti kvėpuoti vandeniu. Bet po vandeniu galima sulaikyti kvėpavimą ir Tronas jautė, kad Viljamo Brauno juoką ištvers nepraradęs nuovokos ir nepaleidęs į darbą kirvio. Nurijo įsiūtį kaip sprangų kąsnį ir ašarodamas pagalvojo, kad Bonesjeras jam kada nors atsilygins už susitarimo sulaužymą ir parodytą nepagarbą. Iš papilkėjusio Bonesjero veido buvo aišku, kad jis irgi tai supranta, todėl Viljamas Braunas klykė viso labo kelias akimirkas, kurių prireikė Bonesjerui stverti jam už gerklės ir kilstelėjus nuo žemės prispausti prie medžio kamieno tarsi juodą žiogą. Tronas negirdėjo ką švogždžia Bonesjeras Viljamui Braunui į veidą, bet jam dingtelėjo keista mintis, kad Bonesjero gyvenimas Kanjone artėja prie pabaigos. Nemaloni, nežinia iš kur atklydusi mintis matant, kaip Bonesejero nagai susmigo Viljamui Braunui į kaklą.

Kai Bonesjeras jį paleido, Viljamas Braunas atsiprašė už nesusipratimą ir paaiškino, kad nelemtą klyksmo priepuolį, apie kurio jėgą net nenutuokė ir kurios egzistavimas maloniai nustebino nepaisant Trono patirtų nepatogumų, sukėlė ne kas kita, o Trono rūpestis Jogilu. Jis nėra kvailas ir supranta, ką reiškia toks rūpestis ir gali padėti Tronui „pasirūpinti“ Jogilu, nors iš tiesų, labiau norėtų padėti Jogilui pasirūpinti šiuo pasauliu, kuriame, deja, tiek maža galimybių Viljamui Braunui pačiam panaudoti patirtį, įgytą ten, kur nešiojo kostiumą ir brangų laikrodį. Nes be galo apmaudu, kad nevykėlis, pavertęs jį vampyru, išardė dešimtmečius puoselėtą advokato ir investicijų bankininko bendradarbiavimo tradiciją, kurią tęsdami iškedentų kartu su Jogilu nekaltą ir paprastą pasaulį kaip šiltą vilną. Nes ši sąjunga grįsta žmonių kvailumo pažinimu, o žmonės vienodai kvaili visur, teatleidžia jam Tronas už atvirumą. O, kad jis galėtų... Antra vertus, toliau kalbėjo Viljamas Braunas, jis pažįsta tokių kaip Jogilas padermę, žino, kaip jie mąsto, o kai žinai, kaip mąsto kitas, žinai, kaip jį nugalėti. Jo, Viljamo Brauno, žinios ir Trono galimybės yra gera kombinacija. „Kom-bi-na-ci-ja“, pasimėgaudamas ištarė Tronas. Viljamas Braunas paaiškino, kad tai reiškia dviejų dalykų sujungimą į vieną, harmoningą pavidalą – kaip lankas ir strėlė, kurie atskirai tinka nebent nosį pasikrapštyti arba pagroti gaidą, o kartu tampa mirtį nešančiu įtaisu. Tronas atsakė suprantąs savo ir Viljamo Brauno galimybių skirtumus bei kom-bi-na-ci-ją ir norėtų išgirsti, ką tokio Viljamas Braunas žino apie Jogilą, ko nežino niekas kitas. Viljamas Braunas pažvelgė į Bonesjerą, o Bonesjeras jam linktelėjo.

„Ką tu padarysi Jogilui? “, paklausė Viljamas Braunas. Tronas gūžtelėjo pečiais ir iškalbingai patapšnojo kirvio pentį.

„Nejaugi manai, kad jis apie tai nepagalvojo? Manai, kad jis tiki jūsų padorumu? Tokie, kaip jis ir aš niekada netiki žmonių padorumu“. Tronas patvirtino, kad jis irgi nepasitiki tokiais neapčiuopiamais dalykais.

„To neužtenka“, toliau aiškino Viljamas Braunas. „Kiekvienas nepasitikėjimas artimu savo privalo įgyti pavidalą. Tu nešiojiesi kirvį ir trini kaklą česnaku, tai tavo nepasitikėjimo kanjono gyventojais pavidalas, o Jogilas pasirūpins, kad būtų nenaudinga nuristi jam galvą. Kai tik pajus, kad nori jį nugalabyti, pasakys keletą žodžių. Ir apsaugok viešpatie tavo kaimą ir visą slėnį, jei nukirsi galvą neleidęs tų žodžių ištarti. Neabejok nė akimirką, kad jo gyvybės kaina gerokai viršija visų jūsų kartu sudėtą. Tokie kaip Jogilas į karą neišeina plikom rankom. Jis nori atimti tai, kas priklauso jums ir tai žino“. Tronas pasikasė barzdą ir nieko neatsakė. Ir tikėjo Viljamu Braunu, ir nenorėjo tikėti. Taip, Jogilas daug apie juos sužinojo per tuos metus, kai keliavo su Kubertu po Uruką. Dabar aišku, kad Uruko gyventojams nuo to tik blogiau. Ir grafo antspaudas ant laiško tikras. Bet ką gi tokio man pasakys, kad neišdrįsiu jo pasiųsti į Valhalos kiaulides, balsu pamąstė Tronas? Maža kas gali atsitikti vienišam keliautojui Uruko slėnyje, kas įrodys, kad jo vilkai nepapjovė? Viljamas Braunas atsakė, kad nenori spėlioti. Kur kas svarbiau, kad Jogilas liktų gyvas ir atsisakytų savo planų. Ir kaip dar išpešti iš viso to naudos Uruko slėniui? Tai ištarus Viljamo Brauno akys alkanai sublizgėjo, o Bonesjeras vyptelėjo lūpų krašteliais ir laužo šviesoje baltai blykstelėjo iltis. Tronas pasitikslino, ar tikrai Uruko Slėniui, o gal tik Kanjonui? „Ir Kanjonui taip pat“, tyliai ir labai aiškiai atsakė Bonesjeras. Tronas suprato, kad už nepagarbų vampyro klyksmą Bonesjeras sumokės Viljamo Brauno patarimais ir dar norės gauti magaryčių. Tebūnie, sutiko Tronas, jeigu mokės ne Uruko slėnio žmonės, jokia kaina nėra per didelė. „Penki šimtai grafo raitininkų, Tronai, turės atkeliauti į Uruko kanjoną“,  toliau kalbėjo Bonesjeras. Tronas gūžtelėjo pečiais ir atsakė, kad jam nė motais penki šimtai raitininkų, tik Gnorkas irgi norės savo dalies, į ką Bonesjeras atsakė, kad su Gnorku jis susitars. Tronas linktelėjo ir atsisėdo ant žemės pasiruošęs klausyti pasiūlymo, kaip Uruko slėniui atsikratyti Jogilo ir dar įvilioti grafo raitininkus į Kanjone ruošiamą puotą, kurioje jie bus pagrindinis patiekalas.

„Mes paversim Jogilą vienu iš mūsų, tu tik atvesk čia. Kaip manai, ar prisipažins grafui esąs vampyras? O gal norės, kad grafui papasakotum tu? Jis tavo kišenėje, Tronai, tik labai nepiktnaudžiauk“, pasakė Viljamas Braunas. Tronas pagyrė Viljamą Brauną už puikią idėją, bet jis pasielgs kitaip. Taip, kad nelikt jokių abejonių. Gęstančio laužo prieblandoje du vampyrai ir žmogus aptarė sandorio smulkmenas.

Į Danholą Tronas grįžo auštant visiškai netekęs jėgų. Rodos, nespėjo užsimerkti, kai Orinė žadindama peštelėjo už barzdos ir pasakė, kad už durų laukia Toras. Tronas sunkiai atsiduso, užsimerkė ir stenėdamas atsisėdo. „Nesveikas tavo gyvenimo būdas, Tronai, ir vaikai tavęs beveik nemato. Tronas jaunesnysis vakar susimušė su Hermudo vyesnėliu, jam tėvo rankos reikia, šunkeliais nueis“, priekaištavo Orinė, o pati nepajėgė paklausti kas labiausiai rūpėjo. Tronas pasidomėjo, kas nugalėjo muštynėse ir dūsaudamas išklausė apie nenudirbtus ūkio darbus, apleistą žuvies kaulo dirbtuvę ir penkis namų kampus, kuriuos tenka jai laikyti, ir apie tai, kad Tronas jaunesnysis be reikalo didžiuojasi pamušęs Hermudo vyresnėliui akį, ir Tronas, be abejo, turįs jam proto įkrėsti per kitą galą. Tronas atsakė, kad Hermudo vyresnėlis trim metais vyresnis už jų padaužą ir kad nieko čia tokio, bet žinoma, jis pasikalbės su sūnumi. O dabar tegul Tronas jaunesnysis išgalanda tėvo kirvį, kol jis suvaikščios į smuklę. Orinė paprieštaravo, kad Tronas Jaunesnysis dar per jaunas galąsti kirvius, o jos akys ieškojo Trono veide atsakymų į klausimus, kurių nedrįso užduoti. Pats metas mokytis, atsakė Tronas audamasis batus. Orinė nutilo ir atsisėdo šalimais. Tronas apsiavė ir nepakilo nuo lovos. Tyla nutįso neregimomis gijomis kaip voratinklis, ir Orinė pirmoji išdrįso jas nutraukti. „Aš niekada neklausinėjau ką darai Kanjone, nes sakei, kad nenori man meluoti. Aš ir dabar neklausiu. Tik žinok, kad esi geras žmogus, kad ir ką padarysi Jogilui, nes Jogilas numatė blogus darbus“. Tronas atsakė, kad visi žmonės yra geri, tik skirtingai supranta, kas yra gerai, o kas ne, o teisūs jaučiasi tie, kurie neabejoja. „Ar tu abejoji? “, paklausė Orinė, ir Tronas, atsakė, kad ne, jis neabejoja, lygiai kaip neabejoja Jogilas. „Štai ir visa tiesa apie gėrį“, atsiduso Tronas ir sunkiai nužingsniavo prie durų.

Toras papasakojo, kad Jogilas miegojo ramiai. Sukirto sočius pusryčius, pasidalino naujienomis iš Turnegaro, o dabar laukia Trono, katras pažadėjo palydėti. „Elgiasi lyg niekur nieko“, stebėjosi Toras, „tarytum vakarykščiam susirinkime nebuvęs“. „Jis dabar vietininkas“, šypsodamasis priminė Tronas, o Toras nusispjovė į kelio dulkes ir iš padilbų nužvelgė Troną. Pasakė, kad prisimena  Troną dar čiulpiantį bedante kūdikio burna saldintą skudurėlį, taigi, geriau tegul nesuka aplink, iš snukio matyti, kad kažką sugalvojo. „Turiu planą“, tarstelėjo Tronas, bet daugiau nieko nesakė. Toras lengviau atsiduso. Kam klausinėti apie kanjono reikalus? Ši našta ne kiekvienam.

Jogilas pasveikino Troną plačia šypsena ir pagyromis Toro svetingumui. Ačiū, miegojo kaip niekada gerai, net negali prisiminti, kaip iki lovos nukeliavo. Tronas draugiškai sududeno girdamas Jogilo ištvermę, nes jis pats, patyręs elio gėrovas, neištvėręs ir namo grįžęs anksčiau nei Jogilas pakilo nuo stalo. Toras šluostė stiklines ir galvojo, kad jo ypatingasis elis neturi nuostabių galių ištrinti atmintį ir į paširdžius nusileido supratimas, kad stebi katės ir pelės žaidimą, kuriame abu priešininkai manosi esantys katės. Tronas pasiteiravo, ar Jogilas jau gali keliauti, nes nori jį palydėti iki pusiaukelės, o kelias tolimas. Namie nepatenkinta Orinė, ūkio darbai nedirbti, jis, žinoma nespaudžiąs grafo vietininko, bet jeigu šis neturi daugiau Danhole kitų reikalų, Tronas jo paslaugoms. Jogilas geraširdiškai numojo ranka, kad lydėti jo visiškai nebūtina, kelią jis gerai žino, nebent Tronas mano, kad jam gresia koks nors pavojus, tuomet mielai sutiks, kad Tronas palaikytų kompaniją. Galų gale jam, kaip vietininkui, reikia saugotis, daug kas nuo jo dabar priklauso, o dar ir grafas nenorėjo jo vieno išleisti - ar gali vietininkas kaip koks paprastas pirkliukas pėsčias keliauti po laukinę šiaurę? Šiaip ne taip pavyko grafą įkalbėti, kad vietininko sargyba liktų trys dienos kelio nuo Uruko. Gaila, bet grafo tai nenuramino ir jis pareikalavo kiekvieną dieną siųsti pašto karvelį su pranešimu, kad jo paskirtas vietininkas gyvas ir sveikas. Pats Jogilas, aišku, dėl savo gyvybės tiek nebijo, kas jau kas, o jis pažįsta Uruko žmonių svetingumą. Tik grafas nepasitiki Uruku. Žmogus jis ūmus, įžeidus, ir ką gali žinoti, ką pagalvos, jeigu jo Vietininkas nukentės keliaudamas vienas. Todėl Jogilas mielai priima Trono pasiūlymą jį palydėti ir jeigu Tronas palauks minutėlę, jis kaip tik norėtų grafui brūkštelėti žinutę apie malonų Trono iš Danholo pasiūlymą apginti jo vietininką nuo negandų pavojingame kelyje. Tronas nuoširdžiai užtikrino, kad gali laukti tiek kiek reikia ir kad Jogilas perduotų grafui nuoširdžius sveikinimus.

Jogilas, kaip ir žadėjo, ilgai neužtruko, užantspaudavęs ritinėlį savo žiedu švystelėjo karvelį į orą. Toras tuo metu prikrovė jo kelionmaišį maisto ir Jogilui dosniai užsimokėjus dar įdavė vynmaišį su eliu. Tronas užsimetė ant peties kirvį ir jiedu patraukė tuščiu keliu, pro aukštą statinių tvorą kanjono link, nes kelias dešimt mylių sukosi plačiu vingiu palei Uruką prieš panirdamas į brastą. Už brastos kelias sukosi į rytus ir Tronas su Jogilu sutarė, kad ten ir atsisveikins. Žingsniavo neskubėdami, šnekučiavosi apie orą, derlių ir kasdienius Danholo rūpesčius, kurie Jogilui buvo taip gerai pažįstami iš kelionių, kai dar keliaudavo kaip paprastas pirklio padėjėjas. Tronas noriai atsakinėjo į klausimus, o Jogilas klausinėjo taip, kaip kad buvo įpratęs ankstesnių kelionių metu – slėpdamas po paprastų klausimų velėna būsimo pasaulio pamatų kontūrus. Taip, kalbėjo Tronas, Vertebio kaime vyrų pagausėjo, o Danhole daug būsimų nuotakų. Tai bent vedybų pokylių užderės, juokėsi Jogilas. Kas be ko, patvirtino Tronas, tik štai, miškas aplink Vertebį prastas, nors dar-bo jė-gos  po kelių metų pas kaimynus bus daugiau, tuo tarpu Danholo miškas geresnis. Nieko tokio, perkelsim Vertebio žmones į Danholą, neatsargiai leptelėjo Jogilas ir kitą akimirką prikando apatinę lūpą. Trono veidas po gelsvų plaukų kupeta švietė tokiu pačiu romumu kaip ir anksčiau ir Jogilas dar labiau sunerimo. Tuo tarpu Tronas palinksėjo galva ir patvirtino, kad žinoma, mintis gal ir nebloga jei pagalvoji, kiek medienos Jogilas numatęs pripjauti Uruko miškuose, o dar tie vandens malūnai lentpjūvėms varyti! Taip, žmonių statybose daug reikės, ką čia bekalbėti, o kur dar Uruko kanjono valymas nuo nelaimingos bjaurasties. Jogilas apstulbęs sustojo kelio dulkėse. Tronas mandagiai paklausė, ar Vietininkui kas atsitiko, o Jogilas stovėjo be žado ir jausdamas kylantį gerklę šleikštulį žiūrėjo į draugiškas, giedras ir kvailokas Trono akis. „Negali būti“, mintyse sudejavo Jogilas, „kaip šis beraštis, bukas kalės vaikas galėjo perskaityti mano skaičiavimus? Kaip, po velniais, kaip? “ Ir jo veidas plyšo tarsi nuolankumo kaukė, po kuria kruopščiai slėpta beatodairiška aistra išsiveržė baimės ir pykčio grimasa. Tronas, stebėdamas savitvardos netekusį grafo Vietininką, patikėjo, kad Jogilas iš tiesų turi jėgos  įgyvendinti savo planus pakeisti pasaulį. Daugiau jėgos nei Tronas, ir tik lemtingas pasitikėjimas savimi užkirto kelią Jogilui, bet taip jau būna visiems, kurie skirti kanjonui. „Nereikia nuvertinti mažo akmens ant kelio, kai važiuoji vežimu“, atvirai pasakė Tronas, nes nebuvo prasmės toliau žaisti katės ir pelės žaidimo. Jogilas – pelė susitvardė ir paklausė, kaip Tronas-katė suprato, ką skaitė pavogtuose užrašuose vakar jį nugirdęs. Tronas gūžtelėjo ir pamojo ranka sekti paskui, rodydamas žolėje išmintą taką, vedantį į miško tankmę. Jogilas papurtė galvą ir pasakė, kad sveikas jis paskui Troną niekur neis, tegul pasakoja čia, o kad nekiltų Tronui beprasmiškų minčių, lai prisimena, kad ryte grafas turi gauti iš Jogilo žinutę apie tai, kad jo vietininkas gyvas ir sveikas, ir kad Tronas tuo pasirūpinęs. Juk Tronas nenori užtraukti Uruko kaimams grafo rūstybės? Tronas atsakė, kad viskas bus kaip pageidauja grafo Vietininkas, ir pačiupęs Jogilą kaire ranka už pakarpos jį apsuko, o dešine paėmė kirvį ir jo pentimi nesmarkiai stuktelėjo Jogilui į pakaušį. „Kaip vietininkas pageidaus“, sumurmėjo Tronas, „pats sakėte, kad sveikas paskui mane neisite, taigi, keliausite su gumbu pakaušyje“. Surišo sąmonės netekusiam Jogilui rankas ir kojas, persimetė per petį ir nužingsniavo takeliu link kanjono.

Raudonąjį riboženklio klevą pasiekė saulei leidžiantis. Jogilas atsipeikėjo pakeliui ir, patogiai kadaruodamas ant Trono paties, gergždžiančiu nuo skausmo pakaušyje balsu paklausė, ar Tronas tikrai suprantąs ką daro? Tronas patvirtino, kad jis puikiai suprantąs apie grėsmę, kurią kelia Vietininko pagrobimas ir sumušimas. Tai kodėl, po velniais, Tronas taip kvailai elgiasi ir kur jį dabar neša, pasidomėjo Jogilas ir Tronas atsakė, kad neša Jogilą į kanjoną ir kad jam nereikia jaudintis dėl savo gyvybės, nes Jogilas galės rinktis kaip toliau gyventi.

„Pakalbėkim atvirai“, pasiūlė Jogilas, „tau kažkas padėjo perskaityti mano užrašus, nes pats skaityti nemoki. Ir tas kažkas visiškai neteisingai tau paaiškino, ką tie užrašai reiškia, kas aš toks ir iš kur aš. Tiesa ta, Tronai, kad šiame pasaulyje galima gyventi sočiau, turtingiau ir saugiau visiems žmonėms. Niekas nenusipelnė būti vergu ar bijoti kito žmogaus, ir aš noriu, kad šiame pasaulyje nebūt vergijos ir baimės. Žinoma, žmonės nėra lygūs, vieni protingesni, kiti kvailesni, ir protingas visada versis geriau nei kvailas, bet aš noriu, kad kiekvienas turėtų galimybes pasinaudoti savo gabumais nepriklausomai nuo savo kilmės ir vietos, kurioje gyvena. Kad ir Urukas, Tronai, visi apie jus galvoja kaip apie atsilikusius kvailius, gyvenančius vidury girių šalia kanjono bjaurasties, o ir jūs patys nematote savo galimybių. Aš jas matau ir noriu jums padėti, bet mano gyvenimas trumpas ir aš neturiu laiko visus įtikinti, todėl tenka elgtis taip, kad iš pirmo žvilgsnio sunku patikėti mano ketinimų nuoširdumu. Tapęs grafo vietininku aš palengvinsiu grafystės ir Uruko gyvenimą įsakymais greičiau nei bandydamas įtikinti. Tu nesi kvailas, Tronai, ir supranti, kad siekiant kilni tikslų kartais tenka rinktis priemones, kurios iš pirmo žvilgsnio prieštarauja siekiams. Aš noriu gero visiems, Tronai“

Tronas atsakė, kad visiškai tuo neabejoja. Bet jo kvaila galva, Jogilas pernelyg trumpai gyvena šiame pasaulyje, kad imtųsi spręsti apie jo reikalus, va, pagyvens ilgiau, apsipras, tuomet gal ir galės imtis viską keisti. Pavojinga nesuprantant kažko siekti. Ką, pavyzdžiui, Jogilas mano apie kanjoną? Kad čia gyvena bjaurastis, kuri trukdo Uruko žmonėms gyventi?
„O argi ne taip? “, paklausė Jogilas, „Aš daugelį metų keliavau po jūsų kraštą ir žinau, kiek skausmo atnešė Uruko žmonėms jų artimųjų bereikalingos mirtys nuo kanjono bjaurasties, ar dar blogiau, žinojimas, kad tavo brolis, sesuo, vyras, žmona ar vaikas tapo vienu iš kanjono sutvėrimų, kraugeriu, tykojančiu pražudyti kitus. Argi ne taip, Tronai? Gyvenate šimtus metų ir nė piršto nepakrutinat bent su šita problema susitvarkyti“.
Tronas atsakė, kad Jogilas neteisingai suprato skausmo priežastis, nes moka klausinėti, bet nemoka klausytis. Joks žmogus nekelia kojos į kanjoną prieš savo norą ir nė vienas žmogus nebuvo užpultas už kanjono ribų. Pasakojama, kad pirmasis vampyru tapo žmogus, kuris norėjo daugiau nei jam priklausė, ir buvo nubaustas nemirtingumu, atimant iš jo gyvenimo džiaugsmą. Kanjone gyvena nelaimingos, gyvenimo džiaugsmo netekusios sielos, kurios traukia į save panašias. Ar Jogilas girdėjo posakį, „išėjo į kanjoną“? Juk niekas nesako, kad „nuklydo į kanjoną“, nes nuklysti neįmanomą, riba pažymėta ir jos nemato tik tas, kuris nebenori jos matyti. Žinojimas, kad tavo sesuo, brolis, vyras, žmona ar vaikas neteko gyvenimo džiaugsmo ir yra didžiausia nelaimė išėjusių artimiesiems šiame pasaulyje. Ir tik Trono giminė nuo amžių turi teisę įeiti į kanjoną neliečiami ir rūpintis pusiausvyra, kad kanjono neviltis neišplistų toliau nei jai skirta. Taip pat, kad gyvenimo džiaugsmo netekusieji turėtų savo vietą šiame pasaulyje.
Jogilas atsakė, kad didesnės nesąmonės nėra girdėjęs ir jau ne pirmą kartą šiame pasaulyje jam tenka ieškoti sveiko proto kaip adatos šieno kupetoj. Tronas sutiko, kad taip gali atrodyti ir kad nieko čia nepadarysi. Jogilas pats galės susipažinti su tokiais pat kaip jis ir supras, kad jo vieta kanjone. Nes vien tai, kad Jogilas keliauja į kanjoną, nesvarbu, kad ne savo kojomis, gali reikšti tik viena – jis neteko gyvenimo džiaugsmo ir Trono pareiga jam padėti surasti savo vietą šiame pasaulyje. Jogilas tai išgirdęs neteko žado, nes pajuto, kad jokie logiški argumentai čia nepadės. Liko kadaroti ant peties spėliodamas, ar Tronas nuoširdus religinis beprotis, ar dar blogiau - racionalus apsimetėlis.

Po riboženklio klevu jų jau laukė trise. Tronas atraišiojo Jogilo pančius ir šis susmuko ant žemės, nes nutirpusios kojos nenorėjo klausyti. Trynė nuspaustus riešus ir išsigandęs žiūrėjo į pilkšvai baltus, šaltai malonius Bonesjero ir Viljamo Brauno veidus bei randuotą, šeriais apšepusį išraudusį Gnorko snukį, kurį pamačius net nekilo mintis, kad šio žmogaus širdyje rezervuota vieta gerumui ir užuojautai. Tronas paprastai, tarsi atsivedęs vakarienei į smuklę svečią, pristatė kanjono bjaurasties atstovams Jogilą ir lygiai taip pat nerūpestingai išvardijo vampyrų ir vilkolakio vardus bei jų regalijas. Išklausęs Trono pristatymą Viljamas Braunas žaviai nusišypsojo ir prisipažino, kad jam labai malonu sutikti savo tautietį ir pasidomėjo, ar kartais jie neturėjo bendrų pažįstamų laikais, kai abu dar dirbo Volstryte. Jogilas apstulbęs klausėsi, kaip Viljamas Braunas vardina vardus ir pavardes žmonių, kurie  galėtų būti jų bendri pažįstami, ir jam viskas pamažėle susidėliojo į vietas apie stebuklingą Trono raštingumo proveržį. Neturėjo jėgų patvirtinti, kad viena kita pavardė jam girdėta ir tik bejėgiškai papurtė galvą. Viljamas Braunas apgailestaudamas skėstelėjo rankomis, kad jų keliai aname pasaulyje prasilenkė, o šiame susikirto tokiomis nepalankiomis aplinkybėmis. Ar Jogilas žino, kodėl jie čia susirinko? Jogilas iš pradžių linktelėjo, o po akimirkos papurtė galvą. Viljamas Braunas maloniai sutiko glaustai papasakoti apie priežastis, dėl kurių susirinko tokia maloni kompanija, ir Trono pavedimu pasiūlyti dvi alternatyvas, kurios neabejotinai tenkins visas suinteresuotas puses.
Ir Viljamas Braunas papasakojo apie tai, kodėl Uruko slėnio pertvarkymo planas pagal Jogilą netenkina nei Uruko žmonių, nei kanjono gyventojų. Visa laimė, kad Jogilas mielai sutiko atvykti į derybas dėl plano pakeitimų. Visi čia susirinkę puikiai supranta, kad be neatšaukiamų Jogilo garantijų ir įsipareigojimų bet kokie plano pakeitimai bus niekiniai ir Tronas pateikė susirinkimui du pasilūlymus, o Viljamas Braunas mielai sutiko tapti Trono teisininku ir paruošė du laiškus grafui Jogilo vardu. Viljamas Braunas mandagiai linktelėjo Tronui ir šis draugiškai ir paprastai paaiškino, kad Jogilas privalės pasirinkti, ar taps vampyru ir apie tai informuos grafą, ar kartu su Tronu keliaus į kanjoną įveikti Vapyro ir apie savo sprendimą atlikti šį žygdarbį praneš grafui, tuo pačiu prašydamas į pagalbą atsiųsti penkis šimtus raitininkų kanjono valymui nuo bjaurasties ir pavesti Tronui vadovauti valymo veiksmams tuo atveju, jeigu Jogilas negrįžtų iš žygio prieš Vapyrą.
„Nugalėti Vapyrą... “, su panieka balse atsiliepė atsigavęs Jogilas, „toks pasiūlymas reiškia tik vieną – aš atgalios negrįšiu kaip ir visi tie kvailiai, patikėję šita pasaka. Gal paprasčiau bus iš karto nukirsti man galvą, Tronai? Kam tau terliotis? “. Tronas atsakė, kad duoda garbės žodį, jog įveikęs Vapyrą Jogilas galės daryti ką nori – atsisakyti savo planų, įgyvendinti savo planus, pasidaryti sau galą. Tronas jam nekliudys. „Garbės žodį? “, nusispjovė Jogilas, „gali susikišti savo garbės žodį šiknon, Tronai“. Tronas atsiduso ir pasakė, kad tuomet Jogilas gali pasirinkti vampyro dalią. Gal Bonesjeras malonės papasakoti apie vampyrišką gyvenimą būsimam pavaldiniui? Bonesjeras dėbtelėjo į Jogilą ir pasakė, kad nemato visiškai jokių perspektyvų Jogilui likti kanjone, nes kanjone ir taip ankšta. Teks Jogilui paskui savo laišką keliauti į Turnegarą ir bandyti ten išgyventi, nes abejojąs, kad Uruke jam pasiseks išlikti gyvam. Tuomet gal Gnorkas galėtų priimti naujoką į savo būrį, paklausė Tronas vilkolakį? Šis kritiškai nužvelgė Jogilą nuo galvos iki kojų ir kimiu balsu iškošė, kad tokio nupiepusio sutraukos vaikinai į savo tarpą nepriims. „Ka gį“, apibendrino Tronas diskusiją, „tau belieka pasirinkti, ar norėsi būti vampyru ar vilkolakiu už kanjono ribų. Iš tiesų, skirtumas nėra didelis, anapus kanjono tiek vieni, tiek kiti yra nepageidaujami ir negali verstis kraujačiulpyste ir žmogienos medžiokle, todėl išgyventi bus nelengva. Sako, kad amžinybę besitęsiantis alkis išvaro iš proto“. Tronas pridūrė suprantąs kaip sunku pasirinkti tarp jo garbės žodžio ir galimybės tapti kanjono bjaurastimi už įstatymo ribų, todėl duos Jogilui kelias minutes apsispręsti. Ir Jogilas atsakė, kad renkasi Trono garbės žodį.
Jogilas antspaudavo Viljamo Brauno paruoštą laišką, Viljamas Braunas pasveikino vietininką protingai pasirinkus ir vėjo gūsyje išnyko kartu su Bonesjeru. Tronas rūpestingai suvyniojo laišką ir kreipėsi į Gnorką prašydamas, kad tokiu ypatingu atveju padarytų jam paslaugą ir lieptų savo vaikinams nebandyti nugalabyti Jogilo pakeliui į Vapyro olą. Suprantąs, kad taip pažeis susitarimą ir kada nors atsilygins. Gnorkas lengvai sutiko, nes užmokestis grafo raitininkais jam buvo pažadėtas iš anksto. Dėl akių nepatenkintas suurzgė ir išnyko krūmuose. „Ką gi, keliaujam“, draugiškai atsiduso Tronas, „kelias ilgas, savaitę teks kulniuoti. Visa laimė, niekas netrukdys... “

Savaitė Jogilui prabėgo greitai. Tronas buvo nekalbus, o ir pats Jogilas nenorėjo bičiuliautis. Neapleido nuojauta, kad yra vedamas kaip kuinas į skerdyklą, o naktimis jautė iš tankmės godžius žvilgsnius. Vapyro olą pasiekė šeštos dienos rytą.

„Ką gi“, prabilo Tronas, „atvykom“. Jis nusimetė nuo peties kuprinę, nusivilko apsiaustą. Jogilas pamatė, kad po apsiaustu, ant nugaros, Tronas turėjo prisirišęs kalaviją juodais ašmenimis ir puošniu efesu, rūpestingai suvyniotą į drobę. Atsargiai išvyniojęs ištiesė Jogilui ir pasakė, kad be kalavijo Vapyrui galvos nenukirs. Jogilas paėmė ginklą į neįgudusią ranką ir pažvelgė į tamsius olos nasrus. Tada pasilenkė, išrovė kuokštą sausos žolės ir susukęs į du gumuliukus užsikimšo jais ausis. Tronas apstulbo. Jogilas, pamatęs Trono veidą, kuris iš nuostabos prarado kvailoko kaimo berno išraišką, piktai išsišiepė ir negirdėdamas savo balso, todėl perdėtai garsiai sušuko, kad „vapyrą nugalėti galima tik jo negirdint“, ir įėjo į olą.
Tronas atsipeikėjęs nusmailino iš žilvičio iškirstą iešmą, užmovė ant jo dieną sumedžiotą triušį ir pradėjo kepti. Triušis buvo riebus ir jo užteko iki kitos dienos vakaro. Saulei leidžiantis Tronas neskubėdamas, susimąstęs, pagalando kirvį ir sėdo prie urvo angos laukti. Laukė kantriai, ir kai išgirdo aidinčius žingsnius, neskubėdamas atsistojo taip, kad išeinantis jo nepamatytų. Bet žingsniai nutilo, o po akimirkos iš urvo angos pasišokčiodamas išriedėjo kažkoks susivėlęs kamuolys ir sustojo per kelis žingsnius nuo Trono kojų. Tronas žiūrėjo į atvėpusias, susiraukšlėjusias ausis, bedantę burną, purvinomis garbanomis išsidraikiusius plaukus ir sustiklėjusias akis raudonais kaip rubinai vyzdžiais. Ilgai negalėjo žiūrėti į Vapyro galvą, nes vėl nuaidėjo žingsniai.

Kai tik angoje pasirodė Jogilo siluetas, užsimojo ir smagiai atsikrenkštęs ūžtelėjo kirviu. Pataikė kaip reikiant, galva lengvai atsiskyrė nuo kūno ir nuriedėjo takeliu Jogilui nespėjus išreikšti nuostabos. Tronas nykščiu stropiai nušluostė ašmenis, nusivalė rankas į žolę ir tik tada pritūpė. Jogilo veide sustingo pergalingai pikdžiugiška išraiška. Tronas, pasikasė gelsvą barzdą ir ilgai sėdėjo žiūrėdamas vakaro prieblandoje į abi galvas. Jautė didžiulį palengvėjimą ir jo negraužė abejonės.