Pavasario medus

- Ar atsakyt
į laiškus būtina -
kalnuose
užklupus  sniegui -
dangus baltesnis
ir už žemę
baisu, blausu, tamsu -
nebuvau matęs
sniego ligi ausų
žvalgosi nuskinta žibutė -
už lango
vėjai budi
ir lyg blogą žinią -
kreivą šaką judina.

Iš urvo lenda
vakaras
ir nusipurto sniegą
ir nuskrenda paukštis
nuo sausos šakos.
Vakaras - kalnų papėdėj,
mėnulis pateka,
o saulė - ant kalno delno
numirė.
Naktis ateis,
visus nuteis
ir suieškos miestą
ir ugnies jūrą
ir namo numerį.

Minga
saulėmis pražydęs
tavo kūnas
ir glamžo laiškus,
vakaras lyg paukštis
atsitrenkęs
į lubas, sienas -
šviesos nėra, tamsa
ir gąsdina mane
kažkas tame name
ir gęsta, 
akių strėlės
ir atsiranda darbo -
kalnų karvėms
šieną atrajoti
ir gaudyti katėms, peles
į vidų lyg nuotaka -
naktis įeina
ir minga
ant stalų žibutės
ir atsimerkia
tarsi ežerai -
žvaigždynai, kūdros.

Miršta saulė,
miršta mintys
mano žodžiai,
o šviesoj šešėliai 
tokie neaiškūs,
o tamsoj,
o dieną - skambūs
ir kalnuose,
per naktį
mėnulis,
pamatęs šviesą
tave šukuos
apkarsta kriaušės,
obuoliai ir spanguolės,
o kažkas  už durų
ašaras nubraukia
ir iš namų
pabėgti šaukia.

Pravirksta
vežimėlių lėlės,
o nasturtos,
delnais ima ploti
ir varnėnai išskrenda
iš inkilų ir neskuba -
iš Tėviškės plasnoti.

- Ar atsakyt
į laiškus būtina -
laiškai ateina
rytais ir vakarais
ir atmintį
lyg šaką judina,
o jeigu - nerašyčiau,
neskaityčiau,
miškuose,
kalnuose -
atrasčiau aš
kažką gražaus,
o kas,
jeigu ne naktis
nuo pareigų atleis
ir nuteis?

Pavasaris
už lango budi
ir skaičiuoja -
praėjusius metus
ir tu, lyg atmintis,
tuos vandenis
pajudini
ir ima varvėti -
nuo stogų, šakų -
pavasario medus.