Galbūt

Kai pro brėkšmą sutemos raukosi,
Pasiklysta galva tarp pirštų, -
Kai šešėliai be adreso trankosi,
Tiršti dūmai žalčiais pavirsta.
Padiktavusios mintys žodį,
Sudėliojusios taip, kaip gavosi,
Jos vaitoja dusliai, nuobodžiai,
Kai naktis atsiduoda be žavesio.
O lašai, tartum akmenys slidūs, -
Išdainuoja natas pro šalį,
Kai draugai, išakėję vidų,
Pasijunta tikrais karaliais.
Jiems nurausti visai ne gėda, _
Išsikrausčiusios mintys iš proto,
Gal dėlto įsispraudžiu į žiedą,
Gal rytoj jau kitaip atrodys.