Только плыть по реке, смотреть на костры.
Видишь? -Девушки в воду роняют венки.
Положиться во всём на старушку примету,
Сердце юное бьётся сильнее к лету.
Эта ночь! Не понять, где цветы, где кресты.
Бог, созвездья, природа, надежда и ты -
Мир, на сказку Чюрлёниса очень похожий,
Он висит на стене у тебя в прихожей.
Берега, берега... Тихим шёпотом лес,
Опъяненье покоем, знамЕнье небес.
Ты и здесь, ты и там, ты совсем далеко,
Словно эхо, с которым в дороге легко.
Вот и церковь, и спящей деревни пятно...
Вот Литвы отошедшей моё полотно.
... vspylčivyje tože otchodiat posle opredelionnych postupkov, verno? Ili posle upotreblenija narkotikov/alkogolia... :))
"Svingavimu" čia pavadinau įdomų pulsavimą minėtose eilutėse. Bent jau man skaitant reikėjo daryt pauzeles ir vėl smarkint pulsą - dėl skirtingo skiemenų skaičiaus ę ir ė eil. bei dėl kirčių skirtingose eilutės vietose. Nieko blogo nesakiau, ir išvis esu diletantė.
(Ko gi "užpykt"? Visi kažką mėgsta ir kažko nemėgsta. Antai man atmetimo reakcija nuo rašybos su "ch/sh/zh". Ir ką, ir nieko, smagiai kenCHiu. ;) )
Faina, 1-os ir 2-os strofų paskutines eilutes reikia svinguot. Gera būsena, kai cvety ir kresty supanašėja. O pabaigoj net iš kelinto karto nevalingai persiskaito "[otošedšej] mojej". Kažkodėl. :)