Saulės žėrintis takas virš ežero, nuo
nendrių liepsnomis atplaukiantis iki valties,
lyg akinanti Dievo tikrovė – turi pasukti
akis į šoną, kad neapaktum nuo pertekliaus.
Taip ir mano gyvenimas – ėjimas ratais
link to paties tikslo, tai apankant, tai vėl
įsižiūrint į šešėlius, bet siekiant neišleisti
iš akių galutinio tikslo. Dovanų dovanos.
Tik prabėgus daliai gyvenimo išmokau gyventi,
nebūti nakties drugiu lekiančiu į liepsną:
kruopščiai plikau arbatą į kinišką arbatinuką,
vertinu prisilietimus prie artimo žmogaus,
stengiuosi jaukiai įsikurti ir jaustis kasdienybėje.
Nebelekiu link tikslo galvotrūkčiais, nes, žinau,
kad galiu sudegti negrįžtamai. Vis vaikštau
aplinkkeliais, nedrąsiai kreipdamas akis į Šviesą.
Matyt mūsų esybių Kūrėjas tą ir turėjo omenyje,
kurdamas mus pagal savo atvaizdą, tačiau iš Jam
svetimo molio, materijos, kuri yra akla Jo kitabūtis:
ne ištirpti, susitapatinus su Tėvu, bet gyventi
sava drąsa, savu ritmu, savais siekiais ir rūpesčiais,
tačiau neužmirštant, kad mūsų tikslas yra materiją
pakylėti iki dieviškumo ir iš labiausiai nutolusios
nuo Aukščiausiojo vietos sugrįžti gyvenant namo.
Pirmas antras posmai
dvasinė prostitucija aukščiausio laipsnio, net nemalonu. (posmai sunumeruoti romėniškai)
žiūrėkite:
I"akinanti Dievo tikrovė – turi pasukti
akis į šoną, kad neapaktum nuo pertekliaus
Taip ir mano gyvenimas – ėjimas ratais
link to paties tikslo. Dovanų dovanos.
II Tik prabėgus daliai gyvenimo išmokau gyventi,
nebūti nakties drugiu lekiančiu į liepsną
Vis vaikštau
aplinkkeliais, nedrąsiai kreipdamas akis į Šviesą.
III Matyt mūsų esybių Kūrėjas tą ir turėjo omenyje,
kurdamas mus pagal savo atvaizdą, – o toliau jau toks paistalas, toks paistalas (pasiek Nirvanos
būseną, ir nebenorėsi dumblo dievinti, o Dievo dumblinti.
Tačiau dvasinė prostitucija tokio laipsnio, kad rodos turi šone bliūdą (dubenį, bet bliūdą "bliūds plūdur vidur prūdo pluta plūdur vidur bliūdo...) tai ...bliūdą pasidėt, jei pradėtai vemti, kad ne ant grindų, kilimo, juk vis tik skrandyje taip reikalingos rūgštys, maistui virškinti, o jos taip smirdi, taip įsigeria, ir taip viską naikina, gadina - skrandžio rūgštys ir Afrikoje rūgštys, ir apie ką galvojo kūrėjas, tas rūgštis ten įstatydamas, supilstydamas, dieviškąsias...
rojus ne rojuje, o pragare - ir jei būdams pragare gali matyti rojų, tu jau namie... (arba, kodėl niekada nepamąstai
apie tai - gal esi ne rojaus, o pragaro gyventojas?.. kur tavo namai?.. sakai rojuje?.. oi suk akis, oi suk, o angelai rojuje jas išbadys, jai esi pragarui sutverta (tas)) :D
blogas prastas kūrinys. dienoraštinis ir ne daugiau; (jame kiek nesąmonių, bet kaip dienoraštinis - jis nebūtų paduodamas spręsti, sąmonės jame ar ne. gal įžeidu, tad dėkit į dienoraštį. o jau su tokia pretezija į filosofinį, bet toks tuščias, toks prostitutiškas - dvasiškai, kad net nemalonu, įpatingai kada pradeda samprotauti, "kaip ir kam Dievas kūrė?..")
Ikaro skrydis... Tik tikslas kilnesnis - siekti tobulumo neprarandant individualybės? Bet prisiliesti - šiukštu bau? Patiko. Kaip ir ankstesnės Aukčiausiojo sampratos analizės.