saldi kančia

pasaulio griovimas,
dievų kūrimas,
bet mūsų akys
norėjo daugiau...
  šviesos mirtis,
  tamsos gimimas,
  senovinis ženklas,
  įrėžtas kadais...
nemokame mes
nei liūdėti, nei džiaugtis,
gyvename jau
kančioj amžinoj,
kai norim kalbėti,
mes tylim kaip žemė
ir kraujas mūs laša
ant žemės pilkos.
  ir žemė leidžias
  į mūsų širdis,
  juk ji taip pat,
  kaip ir mes kruvina...
kai diena baigias,
įsižiebia šviesos,
pasaulis paskęsta
saldžioj kančioj...