Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Įžanga

Laimės planetos gyventojai lamsiai sako, kad jų planeta yra taip toli, kad jos neįmanoma pasiekti jokia žinoma transporto priemone, per jokį žinomą laiko tarpą. Galite sugaišti visą savo gyvenimą, ar net dešimtį milijonų gyvenimų, skrieti kokiu tik norite greičiu, bet jos vis tiek niekada nepasieksite. Lamsiai sako, kad jų planeta labai išmintinga – ji pati pasislėpė taip, kad jos niekas niekada nesurastų.
Nors jie patys nežino, kodėl.

Klimatas Laimės planetoje labai įvairus. Nuo neįmanomų išgyventi sąlygų iki rojaus kampelių, kur nėra nei šalta, nei pernelyg karšta ir nepuola jokie uodai. Niekada.
Antra vertus, toje planetoje yra pakankamai vietų, kur yra ir šalta, ir labai karšta, o uodai bet kurį lamsį sugeltų per sekundės dalį. Mirtinai.
Taigi, planetoje yra pačios įvairiausios sąlygos pačioms įvairiausioms laimės formoms. Nes niekada nežinai, kokiam lamsiui kokios laimės reikia. Galbūt kai kuriems iš jų labai patinka, kai nepakeliamame karštyje puola uodai.

Planetą lydi trys mėnuliai – melsvas, rausvas ir vaivorykštinis. Jie visi pasirodo tam tikru tiksliu laiku, kad lamsiai būtų laimingi, galėdami tiksliai apskaičiuoti jų buvimo vietą danguje. Tačiau lamsiai nesivargina to daryti. Jų vidinis laikrodis jiems tiksliai pasako, kada kokio mėnulio reikia tikėtis.
Pasirodžius melsvam mėnuliui, jie tampa mažiau protingi. Tačiau dėl to lamsiai niekada nenusimena, nes žino – kai tampi mažiau protingas, nereikia pernelyg stengtis išspręsti sudėtingus dalykus. Tada metami visi darbai, reikalaujantys didelio tikslumo ir mėgaujamasi vienos paros atostogomis. Kadangi lamsių savaitė trunka tris dienas, atostogauja jie kas trečią dieną. Dėl to jie laimingi dar labiau. Atostogaudami visi dirba nesudėtingus darbus – triūsia daržuose, laukuose, miškuose, ką nors paprasto gamina namie ir žinoma, nepamiršta pakvailioti. Beje, kvailioti po melsvu mėnuliu yra netgi būtina, nes taip lamsiai išsivaduoja iš įtampos, kurios nemažai susikaupia pakilus rausvam arba vaivorykštiniam mėnuliui.  Kvailiodami lamsiai daro ką nori ir kaip nori, niekas pernelyg nesistebi vienas kito veiksmais, o nauja kvailystės forma sutinkama su plojimais. Beje, lamsiai pagal savo kvailiojimo lygį yra vieni pirmųjų visoje Visatoje ir greičiausiai pralenktų visas žinomas rases... jeigu tik jos galėtų pasiekti Laimės planetą. Kadangi tai yra neįmanoma, lamsiai net nesivargina lyginti.
Dėl to jie tik dar laimingesni.
Patekėjus rausvam mėnuliui, lamsių intelektas pasiekia visas įmanomas aukštumas. Kartu su intelektu lamsiai tampa daug smalsesniais, o tai savo ruožtu skatina išradinėti, kurti, statyti, skaičiuoti ir, žinoma, mąstyti apie neįsivaizduojamus dalykus.
Patekėjus rausvam mėnuliui, lamsiai tampa pačia protingiausia rase visoje Visatoje... žinoma, jeigu tik būtų kaip juos palyginti. Deja, kadangi niekas negali pasiekti Laimės planetos, visa tai yra tik graži teorija. Patekėjus rausvam mėnuliui, lamsių intelekto koeficientas pakyla beveik dešimt kartų. Tada jie ima valgyti durnaropės lapus, nes žino, jog turint tokį intelektą jie ima nebesuprasti patys savęs ir truputį nekęsti vienas kito. Kad taip nenutiktų, dauguma lamsių valgo durnaropę, kuri Laimės planetoje auginama kaip salotos. O labai maža dalis jų užsidaro savo laboratorijose ir ima išradinėti itin sudėtingus dalykus. Pavyzdžiui, ginklus.
Iš tiesų lamsiai turi labai daug ginklų, nors jų beveik niekada ir nenaudoja. Jie patys yra vegetarai, o pavojingų gyvūnų planetoje paprasčiausiai nėra. Šaudyti vienas į kitą lamsiai nenori, nes žino, jog tai sukelia skausmą, pyktį, pagiežą, keršto troškimą, o visa tai savo ruožtu nė kiek neprisideda prie laimės.
Todėl jie ginklus naudoja asteroidams trupinti, kad nuolaužos pamažu kristų į planetos atmosferą ir degdamos sukurtų nuostabų reginį nakties danguje. Savaime aišku, tai daroma tik tą naktį, kai teka rausvas mėnulis. Nes asteroidų trupinimui reikia daug tikslumo ir apskaičiavimų.
Be galingo ginklų arsenalo, lamsiai dar turi daugybę silicio fabrikų. Mat silicis – vienintelė medžiaga Visatoje, kurios yra su kaupu. Ji sudaro net 28 procentus Laimės planetos masės.
Žinoma, Laimės planetoje yra ir kitų medžiagų – geležies, aukso, deimantų, naftos, dujų... Tačiau, kadangi lamsiai kartą į savaitę būna itin protingi, jie seniai suprato, kad kitų elementų junginiai dažnai būna toksiški, radioaktyvūs, arba juos išgaunant labai žalojama planeta. Todėl jie nusprendė susikoncentruoti būtent į silicį. Jį lengva išgauti, pasistengus lengva apdirbti, o dar labiau pasistengus – suteikti jam kokį tik nori būvį.
Štai todėl lamsių stiklas yra kiečiausias ir lengviausias visoje Visatoje ir greičiausiai jis įgytų aukso vertę, jeigu tik Laimės planetą būtų įmanoma pasiekti. Visi lamsių namai yra statomi iš plonos silicio kristalo plėvelės, kuri nepraleidžia nei šviesos, nei garso. Statybų metu plėvelė būna lanksti ir formuojama kaip tik lamsiai užsigeidžia. Pasibaigus statyboms, plėvelė sukietėja ir tampa kietesnė už deimantą. Norėdami padaryti langą, lamsiai tiesiog pašviečia į norimą vietą specialiu žibintuvėliu ir plėvelė pasidaro permatoma. Žinoma, būdami itin protingi, lamsiai niekada nešviečia tuo žibintuvėliu į svetimus namus. Nebent tik tada, kai pateka melsvas mėnulis ir visiems nusišvilpt. Tačiau po tokio pokšto namo savininkas tiesiog pašviečia antižibintuvėliu ir vėl padaro savo namą tokiu, koks jis buvo.

Iš kitos panašios plėvelės, tik daug storesnės, lamsiai statosi kosminius laivus. Jie gali siliciui suteikti tiek daug įvairių formų ir būvių, kad visa jų buitis, ūkis, technologijos ir pramonė yra paremtos vien silicio gaminiais. Elektros laidai – iš silicio laidininkų. Laidų izoliacija – iš silicio izoliatorių. Elektrinėse dūzgia nepaprastai patvarūs silicio generatoriai, o tobulesnėse elektrinėse vyksta silicio atomų šaltoji sintezė, kurią lamsiai dar tik tiria ir netrukus ruošiasi padaryti energetinį perversmą visoje planetoje. Tai reiškia pigesnę elektros energiją, nors lamsiai už elektrą ir taip nieko nemoka.
Kas be ko – jų ginklai irgi yra iš silicio. Kaip ir nedūžtančios kulkos.

Patekėjus vaivorykštiniam mėnuliui, lamsiai tampa itin dosnūs, vaišingi ir labai draugiški. Labiau nei įprastai. Tą dieną jie lanko visas savo gimines, draugus ir pažįstamus, o jeigu nebeturi nei vieno iš jų – eina susirasti naujų. Paprastai lamsiai tokią dieną renkasi klubuose, arba pievelėse, kur silicio termokristalo šašlykinėse degina silicio pirogranules ir kepa baklažanų kepsnelius. Silicio pirogranulės degdamos išskiria labai malonų kvapą, kuris, susimaišęs su baklažanų aromatu, visas užimtas pievas pripildo seiles skatinančiais kvapais. Taip lamsiai atšvenčia naujas pažintis, dėl ko tampa tik dar labiau laimingi.
Reiktų paminėti, kad lamsių planetoje gyvena nelabai daug. Tik gal kokie dvidešimt milijonų. Jų miestai nedideli, dangoraižių nėra, o didžiausią miestų erdvės dalį užima sodai, gėlynai ir durnaropių  lysvės. Kadangi miestai nėra perpildyti, o atstumas tarp jų gana didelis, lamsiai neretai sugaišta vaivorykštinio mėnulio periodą keliaudami, kad surastų naujų draugų kur nors tolimesniame mieste. Paprastai savo mieste lamsiai visus pažįsta.
O jeigu kurio nors nepažįsta, tai skuba susipažinti.
Dar viena būtina lamsių miesto dalis – tai peizažas aplink miestą. Jie niekada nestato miestų ten, kur nėra gražaus vaizdo. Štai kodėl jų miestų galima rasti tik prie didžiausių krioklių, kur jie netrukdo vietiniams gyviams prieiti prie vandens, arba prie įspūdingų ežerų, apsuptų kalnais.  Kartais galima pamatyti nediduką kaimelį kur nors miškuose, arba kiek virš miško. Dar mažesnės gyvenvietės būna įsikūrusios prie lavos ežerų, nes nėra daug lamsių, kurie jaustų laimę atšiauriomis sąlygomis. Žinoma, prie pelkių, kur zyzia galybės uodų, kartais irgi pasitaiko mažos gyvenvietės iš penkiolikos – dvidešimties silicio trobų.
Tačiau kartu paėmus, lamsiai turi patį įvairiausią pasirinkimą, priklausomai nuo savo nuotaikos ir norų. O jeigu kuris lamsis neranda vietos, kurios jis norėtų, jis tiesiog susiranda savęs vertą peizažą ir pasistato ten savo namą. Tokie lamsiai dažnai būna vieniši ir jiems tenka daug keliauti vaivorykštinio mėnulio metu, kad normaliai pasilamsėtų. Jie paprastai ir mišta vieniši. Tačiau tai jų laimė ir niekas dėl to nesuka galvos. Beje, lamsių namai turi dar vieną ypatybę – kai miršta paskutinis jų gyventojas, namas kaipmat subyra į silicio dulkes, kartu su visais baldais, indais, buitine technika ir elektronika. Lieka tik maža smėlio krūvelė, kurią kas nors susemia ir nugabena į artimiausią silicio fabriką. O jeigu ir nesusemia, tai lamsių vaikai joje pasidaro žaidimų aikštelę, kol smėlį išpusto vėjas.
Dėl savo silicio technologijų, lamsiai neturi sąvartynų. Kiekvieną sulūžusį daiktą jie paprasčiausiai nuneša į silicio gamyklą. Tačiau patys lamsiai nelabai prisimena, kad kas nors kada nors būtų sulūžę ar sugedę. Savo daiktus jie gamina labai tvirtus ir patikimus.
Žinoma, kai pateka melsvas mėnulis, kartais ir lamsių daiktai lūžta. Nuo šeimininkų kvailumo. Bet tai reti, pavieniai atvejai. Dėl itin taupios silicio naudojimo politikos, lamsiai iš viso uždaru ciklu naudoja vos keturis milijonus, du šimtus dvidešimt vieną tūkstantį tonų silicio. Tai sudaro maždaug du šimtus ir vienuolika kilogramų kiekvienam gyventojui, nors daugelis neišnaudoja nė pusės šio svorio. Kiekvienas lamsis gali turėti namą, transporto priemonę ir sodo namelį su šiltnamiu ir visa tai kartu sudėjus nesvers net šimto kilogramų. Lamsių daiktai nepaprastai lengvi.
Patys lamsiai ne itin skiriasi vienas nuo kito. Žinoma, yra moterys, yra vyrai ir vaikai, tačiau jie savo vidumi daugmaž panašūs, visi nori būti laimingi ir to visados siekia. Mokyklose visi lamsiai pirmiausiai išmoksta pažinti laimę ir visus žinomus būdus ją pasiekti. Todėl nėra jokio skirtumo, į ką besti pirštu – ar į Nargh‘kulą, gyvenantį prie giliausio Laimės planetoje tarpeklio, ar į Smarkilę iš kaimelio, įsikūrusio prie rūgšties šaltinių, ar į mažylį Briplą – visų jų istorijos atrodytų beveik panašios, kadangi laimė – tai labai mažų pokyčių reikalaujantis dalykas.



1.

Pokalbis su laiminga pabaiga



Didžiai gerbiamas Silicio Pradmenų universiteto mokslininkas, penkiskart daktaras, dukart profesorius, šešissyk magistras Pirifas Gi Krokenas iš Krokenų miestelio tą rytą lėtai traukė permatomais koridoriais, jungiančiais kelis universiteto bokštelius, į kolegos  Tarntalo Gi Damiro laboratorijas. Nors dangus buvo giedras, vidinis Pirifo laikrodis kuždėjo, kad rausvas mėnulis jau pakeliui į savo aktyvią poziciją, o tai reiškė viena – daugelis lamsių jau skuba gamintis pusryčius su kuo daugiau durnaropių. Kad nesijaustų prislėgti savo intelekto.
Pats Pirifas gi negalėjo sau leisti tokios prabangos, nes buvo mokslininkas iš visų širdies gelmių. Patikimas laboratorijos užraktas jį saugos nuo išorinio pasaulio ir neleis išeiti, vos tik užfiksuos didesnį nei įprastai smegenų aktyvumą. O tai, žinoma, nuostabiai gerai.
Pirifas nusišypsojo pats sau ir pravėrė kolegos Tarntalo laboratorijos duris. Jis jau dabar juto, kad yra dusyk protingesnis ir galėtų be skaičiuotuvo padalinti du dvylikos ženklų skaičius šimtatūkstantųjų dalių tikslumu. Ypač jeigu dalyba užsibaigia begaline trejetų ar šešetų seka po kablelio...
Kolega Tarntalas kilstelėjo galvą ir pažvelgė į Pirifą viena akimi. Jis irgi juto rausvojo mėnulio poveikį ir skubinosi pabaigti svarbų darbą, prie kurio sėdėjo jau penkias savaites. Mokslininkas išradinėjo amžinai neatsiklijuojančius klijus, kuriais galėtum klijuoti nors ir po vandeniu. Didžiausia bėda buvo ta, kad „amžinai“ – tai labai ilgas laiko tarpas, kurio iki galo neįmanoma ištirti. Vadinasi, nebuvo įmanoma ir patikrinti, ar tikrai klijai niekada neatsiklijuos. Tarntalas tegalėjo ištirti, ar jie laikys bent iki jo gyvenimo galo. Antra vertus, klijus reikėjo sukurti nedelsiant, todėl mokslininkas nuoširdžiai suko galvą, kaip patikrinti klijų stabilumą iki viso įmanomo laiko pabaigos. Vieną idėją jis jau buvo sugalvojęs, o netrukus, kai rausvasis mėnulis pakils į patogiausią poziciją, tikėjosi sugalvosiąs kiekvieną smulkmeną iki galo.

Pirifas smalsiai stebėjo kolegą ir vos susilaikė neištaręs „sveikas, drauguži“.
Jis panašiai jau sakė vakar bei užvakar, bei dar daugybę kartų prieš tai. Žinojo, kad Tarntalas nemėgsta sveikintis, kad jis truputį ekscentriškas ir visada laikosi savo.
„Jau vakar sakei labas“, - atsakytų Pirifui Tarntalas ir tarp judviejų įsivyrautų truputį nemaloni tyla. Kad taip nenutiktų, Pirifas mandagiai nutylėjo.
„Na štai, pagaliau jį įpratinau“, - pagalvojo Tarntalas, neatsitraukdamas nuo savo darbo. Jis buvo tikrai įsijautęs į užduotį ir labai apsidžiaugė, kad jo kolega toks supratingas. Be to, Tarntalas, darydamasis vis protingesnis, nejučia suvokė, kad jam visai nebūtina bandyti klijų neapibrėžtam laiko tarpui. Juk Visata gyvuos palyginti visai neilgai – vos trisdešimt milijardų metų. Vadinasi, po to klijai bus tiesiog nebesvarbūs.
Savimi patenkintas Tarntalas pagalvojo, kad jam trūksta vieno svarbaus įrankio – mažytės laiko mašinos. Ją dar reikėjo išrasti. Ir nors mokslininkas nujautė, kad pasinaudos ja vos vieną kartą, tai buvo tiesiog privaloma klijų išradimo dalis. Be to, dažnai juk būna taip, kad išradinėjant vieną daiktą, nejučia imi ir atrandi ką nors visai pašalinio, kas gali turėti didelę reikšmę visiems lamsiams...

Tuo tarpu Pirifas patenkintas stebėjo, kaip kolega triūsia ir galvojo, apie ką jiedu galėtų pasikalbėti.
„Galėčiau paklausti, kaip jam sekasi“, - pagalvojo jis, rausvam mėnuliui kylant į savo idealią poziciją, kada visi lamsiai tampa ypač protingi. – „Bet man pakanka matyti jo patenkintą veidą ir tampa aišku, kad Tarntalui nėra neįveikiamų iššūkių. Mano klausimas jį tik išmuš iš vėžių“.
- „Jis tikriausiai galvoja, kaip man sekasi“, - pagalvojo tuo tarpu Tarntalas, ant braižymų lentos kreida pažymėdamas laiko mašinos kontūrus ir imdamasis erdvėlaikio formulių. – „Kadangi kalbos man trukdys skaičiuoti, verčiau plačiau išsišiepsiu. Pirifas nekvailas – supras, kad mano darbas tiesiog klesti. “

Ir jis nusišypsojo dar plačiau, ir Pirifas suprato, kad klausti nieko nereikia. Jis įsitaisė minkštame krėsle iš silicio audinio, į kurį kolega sodindavo retus svečius ir ėmė studijuoti ant sienos pakabintą silicio kristalinių būvių lentelę, viena akimi sekdamas Tarntalo veiksmus. Bet tik tiek, kad įkyriu spoksojimu neįgrįstų ar neišmuštų iš vėžių.

„Betgi jis atėjo pasikalbėti su manimi, - vos akimirkai primiršo formulę Tarntalas, mestelėdamas suglumusį žvilgsnį į kolegos atspindį lentoje. – „Tačiau apie ką mudviem kalbėtis, jeigu mes vakar pasikalbėjome, kai buvo pakilęs melsvas mėnulis ir nebuvo įmanoma dirbti? “
„Būtent – nieko“, - pagalvojo Pirifas, įdėmiai studijuodamas skystojo silicio formulę. – „Aš sutrikdyčiau Tarntalą, jis po to pabandytų sugalvoti, ką man pasakyti vien iš pareigos, bet taip ir nesugalvotų... “
„Arba pasakyčiau, kad šiandien nelyja“, - susimąstė Tarntalas. – „Juokinga... “
„O aš pasakyčiau, kad tiek to, nesijaudink, aš jau eisiu į savo laboratoriją. “ – peršoko prie silicio deimantito formulės Pirifas. – „Bet... “
„Bet kad jis savo laboratorijoje dabar neturi jokio darbo“, - įpusėjo skaičiuoti laiko mašinos parametrus Tarntalas. – „Pirifas čia atėjo viso labo pasėdėti ir pasidžiaugti buvimu drauge. Tai kas, kad tyliai... “
„Taigi, tyla – gera byla“, - nusprendė Pirifas ir patenkintas atsilošė daug patogiau.
„Be to, dar vakar mudu palikome šaldytuve kelias silicines alaus“, - prisiminė Tarntalas.
„Tik dabar čia taip tylu, kad kaži ar savo srėbimu nesutrukdysiu... “ – Pirifas pažvelgė į kolegą, Tarntalas plačiau šyptelėjo ir linktelėjo šaldytuvo pusėn.
„Aišku, jis negers“, - susiprato Pirifas ir nuėjo atsinešti sau alaus.
Jiedu nematė, bet aiškiai jautė, kad rausvas mėnulis po pusvalandžio jau bus savo apogėjuje. Tarntalas užbaigė laiko mašinos apskaičiavimus, jos brėžinius ir ėmė suvedinėti parametrus į nanokalvę. Dar po dešimties minučių  nanokalvė susičiaupė, trumpai dūgztelėjo ir išspjovė tebegaruojančią, šviežią laiko mašiną. Tarntalas patenkintas sučepsėjo ir, palikęs ją ant stalo, ėmėsi dviejų silicio deimantito plokštelių, kurias ketino sulipinti klijais.
Tuo tarpu Pirifas išgėrė alų, tyliai atsirūgo ir mintyse sumurmėjo „kaip faina! “.
Tarntalui beliko pagalvoti „skanaus“.
Pirifas dabar jautėsi nekalbus, todėl patenkintas glostė pilvą ir mėgavosi būtimi. Dar mintyse sudėliojo būsimos savaitės darbų grafiką.
„Neužmiršk aplankyti savo trečios eilės pusseserės iš motinos pusės“, - jau ketino žiotis Tarntalas, pastebėjęs, kaip Pirifo akys laksto į šalis, lyg skaitytų nematomą sąrašą. Tačiau šis laiku išsitraukė elektroninį foto rėmelį ir įjungė didžiausią, kokią turėjo, šeimos nuotrauką. Ten buvo visos pusseserės. Net ir ta, kurią pamiršdavo.
Tarntalui pritariamai kilstelėjus nykštį, Pirifas linktelėjo. Jis matė, kad kolega jau baigė klijuoti ir įdėjo ruošinį į laiko mašiną. Suprogramavo suktis ją milijardo metų per sekundę greičiu, paleido, luktelėjo trisdešimt sekundžių ir nekantraudamas atvėrė dangtelį.
Ruošinys atrodė toks beviltiškai senas, kad tiko tik perdirbimui. Tačiau jis buvo dar pakankamai tvirtas, nes silicio deimantitas yra praktiškai amžina medžiaga.
„Kad ir ką jis daro, jam puikiai sekasi“, - pagalvojo Pirifas, kildamas iš krėslo. Jis jautė, kad po silicinės alaus
šiandien vargu ar ką benuveiks. Verčiau trauks namo ir paragaus durnaropių pašteto.
Jis kilstelėjo pirštą, atsisveikindamas su Tarntalu.
„Puikiai pabendravome“, - pagalvojo Pirifas, žengdamas pro duris.
„Tas Pirifas – velniškai nuostabus pašnekovas“, - susimąstė Tarntalas, bandydamas išskirti suklijuotas plokšteles specialiu prietaisu, kurį pats ir sugalvojo panašiems atvejams.
Klijai laikė kuo puikiausiai.

„Kaip tokią dieną, mano nuotaika išties labai puiki“, - nusprendė Tarntalas, užsukdamas savo išradimo tūbelę. Paėmęs nebereikalingą  laiko mašiną, išmetė ją į perdirbamų atliekų dėžę ir sėdo rašyti darbo ataskaitos.
2012-06-23 23:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-07-18 00:16
dsfds
nepaprastai gerai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-30 18:41
Fake_writer
Nagi visai nieko :).  Aišku įžanga šiek tiek užknisanti, galėtų būt trumpesnė. Bet vistiek įdomu sekti autorės fantazijos pliūpsnius. 
O pirma dalis patiko tikrai. Norėtųsi sužinot, ką šie mokslo guzai veikia per žydrąją mėnesieną :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-25 06:21
Lengvai
patiko, viskas cia labai saunu. tiesa, tas pokalbis kiek primine Flax'aus tobulumo serija, bet negi tai blogai?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-24 17:07
Šmadrija
Va ir vėl :) Matosi, kad sužavėta. Nesvarbu, kad kalba priešingai. Aš geriau pabūsiu nereali optimistė ir matysiu gerąją reikalo pusę.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-24 15:10
Mil2kas
Ne nu nafig pavarei dar gražiau... Užsuku pažiūrėt kaip kiti vertina tokias sunkiai virškinamas rašliavas, bet žiūriu visiem smagiau už komentero užkliūti, o ne tekstą vertinti. :P
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-24 15:07
Šmadrija
Nesijaudinkit, žmonės, giliai kvėpuojam...
Mildukui viskas gerai, jai labai patiko - antraip nelandžiotų tikrinti, kas ką kam pasakė. Užskaitau kaip didelio patikimo ženklą :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-24 14:53
Mil2kas
Ko jums kliūna mano komentaras jomajo, man nepatiko ir psio papūskit man į šikną smulkmeniškai... (fŪck) :P
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-24 14:30
Meškiukas
Mil2kai, kada paskutinį kartą matei tokį smulkmenišką kūrinį, kurį skaitydamas pradedi galvoti - panelė Šmadrija arba aprijo durnaropių ir keturių parų transe viską susapnavo, arba pati ten lankėsi ;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-24 13:43
ieva3003
Delfyje galima pasiskaityti straipsnių tema "Laimės politika". Laimės tema sparčiai populiarėja :)
Sumodeliuota vaizdžiai, patiko. Gal net kada skaitysiu antrą kartą.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-24 11:53
Mil2kas
Flax manęs ir nereikia užjausti :P Jūsų kitoks virškinimas :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-24 11:50
Flax
Visiškai neužjaučių Milduko, nes man patiko. Net jeigu istorijos pasakojimo fomra atrodo naivoka, turinys ne. Savotiškai dirginantis kontrastas :).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-24 11:45
Mil2kas
Woi čia dar ir pamokėlės vedamos... O.o
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-24 11:40
Šmadrija
Milduk, "sunkiai" rašoma su "iai" gale.
Ačiū už komentarą :)
Užsukite dar kartą :)
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-24 11:25
Mil2kas
Jėzmarija va čia tai vėjų vėjai... Bent jau man nepatiko, sunkei skaitėsi, net iki galo nesugebėjau perskaityt, tekstas visiškai nekabino. Nu ką žinau toks... hm...  O.o
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą