Pas dangiškas duris

Gėrio,
blogio sėklų,
neįmanoma
surinkti,
o geri darbai
sudygsta,
ir atėjus žiemai -
norisi verkti
ir surikti. - Gerai būtų,
jeigu kalbėt pradėtų -
namai, sodybos.

- Namo, namo,
sušlapome
kaip šieno kaugės
ir į mūsų žiemą -
sesės saulės,
neateis.
Vėjai kaukia,
taip jiems reikia,
o debesys, suplėšyti
kaip kalendoriai -
prie upių, ežerų
seniai.

Ir stirkso nuogos,
juodos šakos
ir pūva uogos,
nuskabytos.
- Be vaisių,
žiedų liksime,
ar išsaugosim,
ligi Velykų,
tą skaidrumą -
švento ryto?

O anksti
nubudus -
gerai matosi,
gerai girdisi -
ateis pavasaris
visus nugirdys
o man, reikės dukterį,
raktus atiduoti -
ir kūdikio verksmas,
naktimis girdisi.

O vidurnaktyje
baisu iškrist iš lizdo,
nors dieną, naktį -
saugau dukrą,
kaip akies vyzdį,
ne visur auksas,
ne visur sidabras,
kas rytais,
vakarais žiba
ir lengva
per spalio naktį,
per vieną dieną -
pasiklysti.

O gėrio, blogio sėklų -
neįmanoma surinkti,
jos slepiasi kaip glindos,
jos lenda -
po plaukais,
laukais, miškais
ir norisi
anksti nubudus,
surikti.

Ir atėjus žiemai -
norisi apsiverkti,
kur tos,
mūsų paslaptys, viltys,
o dangau -
pakilsim į erdves,
o kažkoks žmogelis,
paklaus.
- Ar nusileist
ir nusilenkt -
prie svetimų durų,
ar verta?

- Ar išsaugosim,
ligi Velykų -
nusileidžiančią saulę?
- O dangau
suramink ir Prano sielą.
Pasaulis tamsus,
pasaulis šviesus.
-  Nedaug laiko liko - 
užgrius naktis
ir suris visus
ir šviečia -
nuo aukšto kalno -
Biliūno žiburys
pas dangiškas duris.