Sapnų vedlys. Laisvės skonis II

Nubundu ant žolės. Virš manęs sklendžia nuostabūs debesys. Kvepia gėlės. Oras šiltas, pavasariškas. Pažvelgiu į prietaisą ant riešo. Randu du taškelius, žyminčius merginas, dar vienas rodo, kurioje pusėje išvedimo vartai. Prietaise dar yra du skirtingi laikrodžiai. Vietinis ir tikrojo, realaus laiko. Manasis pusvalandis čia užims šešetą valandų. Vadinasi dvynės neturėtų būti labai pasikeitusios, bent jau ne senos. Atsistoju, apsipurtau žolę. Gailiuos, kad nepasiėmiau batų. Vos žengęs porą žingsnių įsibrėžiu pėdą. Susikaupiu. Stengiuos sutverti batus naudodamas kuo mažiau keitimo energijos. Ši, deja, labai ribota. Mano rankose atsiranda pora naujų žygio batų. Lengvi, tvirti, patogūs. Kainavę 10 procentų mano turimos energijos. Apsiaunu. Atsisuku į tą pusę, kurioje yra dvynės. Miškas. Ne itin tankus, bet labai gražus. Pilnas ilgamečių medžių, Atrodo niekada neatrastas žmonių. Ką gi. Iki šiol neatrastas. Žingsniuoju į gamtos stebuklą.
  Vos įžengęs į mišką pajuntu, kad jis pilnas gyvybės. Mane supa šimtai paukščių ir gyvūnų. Matau beždžiones, voveres, girdžiu giesmes, svirplius. Aplink šnara krūmai. Gerėdamasis mane supančia aplinka nueinu kelis kilometrus, o merginos vis dar priekyje. Ima atrodyti, kad miškas begalinis.
Sustoju pailsėti, prisėdu ant nuvirtusio medžio. Stebiu ir klausausi aplink esančios gyvybės. Tai ramina. Man čia patinka.
  Visai šalia manęs sušnara krūmas. Atsisuku. Kažkas mane neabejotinai stebėjo. Atsistoju, prieinu prie krūmo. Iš jo lyg kulka išneria kažkoks rudas gyvūnas. Nespėjus man įsižiūrėti, neria į mišką ir dingsta tarp medžių. Tas gyvūnas mane stebėjo. Ir ne taip, kaip tai daro normalūs gyvūnai. Jis turbūt dresuotas. O tai reiškia, kad galbūt nuves mane pas merginas. Vejuosi keturkojį padarą, matydamas tik retus jo rudo kailio blyksnius tarp medžių ir krūmų. Jis nuolat keičia krypti, laksto zigzagais, kol galiausiai dingsta man iš akių. Pridusęs sustoju, įsiremiu rankomis į kelius, alsuoju. Nelemtas kailiniuotis, kur gi jis dingo? Imu žvalgytis. Keistojo žvėries nei ženklo. Tik paukščiai ir žiogų smuikai. Jau noriu apsisukti ir grįžti iš kur atėjęs, bet mane pakerta smūgis į nugarą. Krentu kniūbsčias, greitai apsiverčiu, kad pamatyčiau užpuoliką ir galbūt išvengčiau busimos atakos. Tuščia. Jokio žmogaus ar kito padaro. Stojuos, valausi prilipusią žolę, mėgindamas išgirsti savo užpuoliką. Šlamesys man iš šono ir krentu dar nespėjęs atsisukti į garso pusę. Kas per velniava? Spėju pamatyti, kaip sujuda krūmai. Ten pasislėpė mano priešas. Svyruodamas atsistoju. Skauda koją. Ją sutrenkė tas nematomas velnias. Stoviu nuleidęs galvą, apsimetu, kad apžiūrinėju skaudamą koją. Kvėpuoju lėtai. Vėl pasigirsta šnaresys, šį kartą už nugaros. Mano šuolis buvo greitesnis. Nepaliestas nusiritu ant žolės ir žvelgiu ten, kur turėjo nusileisti tas kitas padaras. Tas pats rudas kailis. Lapės kailis. Nuostabu, mane prikūlė lapė. Gyvūnas apžiūrinėja mane, o aš jį. Didesnė nei turėtų būti, žiūri į mane protingu, sakyčiau netgi žmogišku žvilgsniu. Pasiruošusi pulti. Klupiu nedrįsdamas pajudėti. Jei pavyktų ją pagauti, gal nuves mane pas dvynes. Sutrenktą koją varsto skausmas, galiausiai nebeišlaikau, sujudu. Lapė mėgina atsitraukti. Tuomet pastebiu, jog ir ji turi mūšio žaizdą. Turbūt man pasitraukus trenkė koją į akmenį. Jos snukyje atsispindi skausmas.
    Ką gi. Verdiktas aiškus. Bėgti negalime nei vienas. Dabar tai kantrybės ir ištvermės kova. Atsisėdu ant žolės, stebiu kiekvieną lapės judesį. Ji atsako tuo pačiu. Spoksome vienas į kitą, laikas aplink sulėtėja. Nebegirdžiu paukščių giesmių, manęs nebepasiekia žiogai.
Ima lyti. Nei vienas iš mūsų nesitraukia. Mano koja vis labiau tinsta ir skauda. Jaučiu, jos dilgčiojimą. Lapei taip pat darosi sunku. Atsargiai pakeičiu padėtį. Dabar koja truputi pakelta, jaučiuosi geriau. Jaučiasi ir nugaros skausmas. Ten turbūt didžiulė mėlynė. Bet trauktis negaliu. Kažkas giliai viduje man liepia sėdėti čia ir nenusukti akių nuo šios keistos lapės. Kad ir kas nutiktų.
Tarp mūsų jau nežinau kiek laiko tvyro įtampa. Vienam pajudėjus kitas įsitempia. Tai ištvermingas gyvūnas. Nors kojos apimtis padvigubėjo ji neinkščia ir nesitraukia. Bijo, kad nuseksiu iki namų. O aš nesitraukiu nes... Na aš neturiu kur trauktis. Lietus mus kiaurai permerkia. Tai geras lietus, šiltas ir gaivinantis.
Staiga mūsų žvilgsnių kovą sutrukdo mano laikrodžio pypsėjimas. Liko vos kelios tikrojo laiko sekundės. Pamatau ir dar vieną keistą dalyką. Laikrodis rodo, kad merginos visai čia pat, per keletą metrų. Nespėjus apsižvalgyti vėl sušnara krūmai ir mane pakerta stiprus smūgis. Skausmas lyg peilis perveria šoną. Nejau yra dvi lapės? Pakeliu galvą, kad pamatyčiau, kas puolė. Turbūt man sutrenkė smegenis, nes priešais save matau elnią. Patelė, taipogi didesnė už tas, kurios jau išnyko. Ji drąsi, tvirtai stovi prieš mane pasirengusi spirti jei judėsiu. Lapė atsistoja ir šlubčioja prie jos. Elnė dengia ją savo kūnu. Kai lapė suklumpa mano dėmesį patraukia keistas dalykas. Ant jos nugaros raudona dėmė. Kraujas? Ne, ši spalva šviesesnė, ryškesnė. Kaip dažų. Anika! Tuomet ta elnė bus Seria. Jos transformavosi į žvėris.
-Anika, Seria. Ar galit atsakyti? – pašaukiu. Vardai sukelia joms pyktį. Elnė mane dar kartą nužvelgia, įsitikina, kad esu nepavojingas ir abi seserys žengia į mišką. Prieš pat laikrodžiui ištraukiant mane lauk spėju pamatyti mėlyną dėmę ant elnės nugaros.

                                        *******************************

Vos nubudusį mane apspinta daktarai. Klausinėja ką skauda, kokie sužeidimai. Matau, kaip seselė deda kompresą ant Anikos rankos. Nepadės, bet argi jiems paaiškinsi. Mano akys užkliūna už kambario kampe stovinčios Meiros. Ji žvelgia į mane kaip į nusikaltėlį. Žinau, kad būsiu tardomas. Jėga prasibraunu pro gydytojus, atsistojęs ant žemės suklumpu. Mano koja atrodo lyg kaladė, nugara tiesiog dega. Meiros akys truputi sušvelnėja, prisipildo gailesčio. Bet lūpos vis dar stipriai sučiauptos, rankos sunertos ant krūtinės. Daktarai puola mane apžiūrinėti, liesti skaudamas vietas. Tai beprotybė.
- Palikit jį ramybėj, - Meiros balsas nuskamba lyg žaibo trenksmas. – Jis nemėgsta būt apšokinėtas. Padarykit kompresų, nuneškit į jo kambarį. Tuoj pat.
Visi lyg įkirpti ima vykdyti nurodymus, laksto, juda. Tik Tanarijas stovi kampe ir stebi viską iš šono. Mudviejų žvilgsniai susitinka. Šypteliu tikėdamasis, jog tai sumažins jo kančią. „Jos gyvos ir jom viskas gerai“ sako mano akys. Jis taip pat nusišypso ir linkteli. Meira nesikiša, tik tyrinėja mudviejų veidus. Galiausiai atsisuku į ją.
- Sveikas sugrįžęs, gaila, kad vienas. – taria su skausmu.
- Ne viskas pavyksta iš pirmo karto, - atsakau. Mėginu eiti, bet suklumpu. Meira sučiumpa mane už rankos, padeda judėti.
- Tu teisus. Na ką, eime į tavo praktišką sandėliuką?
- Šitoj karalystėj toks yra? – krizenu.
- Aha. Atsirado, kai liepiau nunešt lovą į šluotų kamaraitę. – ji juokiasi. Žinau, jog mano „kamaraitė“ prilygs liukso numeriui.
Vos įžengęs į man paskirtą patalpą suprantu, kad buvau teisus. Didelė plati lova, nuostabus kilimas, begalė interjero detalių. Su Meiros pagalba pasiekiu milžinišką lovą, susmunku ant jos.
- Jei čia šluotų kamaraitė, tuomet įtariu, kad maisto podėlis turi arkas ir yra išklotas kašmyro kilimais? – krizenu.
- Nea, išmūrytas marmuru. Iš kašmyro labai sunku išvalyti maisto trupinius.
Abu prapliumpame juokais. Sena mano draugė atsiraitoja rankoves, padeda man nusirengti. Padeda atsigulti bei deda ledą ant sumuštų vietų.
- Malonu, kad dar ne visiškai nusisukai sprandą. - taria ji kambario sienoms.
- Stengiausi. Juk turėjau sugrįžti, kad rytoj gaučiau kitą fantastišką sumuštinį. – vėl abipusis juokas. Staiga ji surimtėja.
- Tu jas matei, - tai ne klausimas, ji žino.
- Taip..
- Matei kažką, ko nedrįsti pasakyti senai draugei?
- Ne.... Taip, - atsidūstu.
Ji ima kūkčioti. Ašaros krenta ant mano nugaros. Apsiverčiu. Iš vienos galingiausių pasaulio moterų dabar beliko tik drebanti ir susijaudinusi teta, bijanti dėl artimųjų. Palūžusi, sutrikusi. Atsiklaupiu antšovos, apkabinu ją. Glaudžiu sau prie krūtinės. Ji apsikabina mane ir verkia taip, kaip galima verkti tik prie labai gerų draugų. Turbūt niekas kitas nemato jos ašarų.
- Tu su jomis kalbėjais? – šnibžda man į krūtinę.
- Ne,.
- O kaip susižeidėt?
- Em...
- Po velnių, sakyk. Aš jau senai žinau, kad jos nekenčia šitos vietos. Jos nenori čia būti, taip?
- Taip, - sunkiai atsidūstu.
- Kaip ir tu...
Jos žodžiai perveria man širdį. Ji tikrai nuoširdžiai manęs ilgisi šitiek metų. Stipriau apkabinu ir pabučiuoju jos galvą.
- Čia aš turėčiau tą daryti tau, - sukrizena Meira. – Kaip darydavau tada.
- Užtenka ir to, kad mane gydai, kaip kad tada. Ji pakelia galvą.
- Viskas niekada nebus taip kaip tada, tiesa?
- Aha, bet tai nereiškia, kad nebus gerai.
Ji pakelia ranką ir suvelia mano plaukus.
- Ech, tu, išminčiau...
Žvelgiame vienas į kitą, tada Meira atsistoja, nusivalo ašaras, pasitaiso sijoną. Eina link durų. Staiga sustoja, atsisuka.
- Sugražink jas. – atsidūsta. – Sugražink jas tam, kad aš galėčiau paleisti.
- Ar sugebėsi?
Meira šypteli.
- Tave juk sugebėjau.
- Gerai, - tariu jai žengiant pro duris, - pažadu.
-Kaip tada? Tu niekada nepasimokysi, tiesa? – juokiasi mano draugė, užverdama duris...