Apie kates ir gyvates

Saulė palengva ridenosi dangaus šlaitu žemyn, kai prie mano Vilos sustojo į baltą maršką susisupęs burtininkas iš Arabijos dykumų. Jis pasiūlė man dėžutę su baltais milteliais ir užrašu „Mutabor“.
-Šie milteliai pakeis bet kurį gyvą padarą, pavers jį tokiu, kokiu įsakysi, - įrodinėjo atėjūnas.
Aš jį patikinau, kad visi arabai yra melagiai ir niektauzos.
Po pusvalandžio ši žmogysta dingo iš mano kiemo, kartu su mano mėnesiniu atlyginimu.
O aš stovėjau, varčiau rankose dėžutę ir svarsčiau, kurį girtuoklio kaimyno šlykštų šunį pirmą priversiu šlifuoti kreivas namo sienas. Bus jiems mano veją kasti ir ant pamatų čiurkšti. Be to, balandžiai, užuot dergę, iš naujo klos namo stogą. O kai kas mane ant rankų nešios – tiesiogine ir perkeltine prasme.
Po kojomis pasipainiojo katė. Čiupau ją už pakarpos. Nuo vaikystės šių gyvių nekenčiu. Beveik kaip neišblizgintų grindų.
-Paversiu tave šepečiu, gyvu, pati aslą šiūruosi, - išsišiepiau ir kyštelėjau jai po nosimi miltelius. – Mutabor, - ištariau, o katė purškė, tiesdama nagus. Jos kūnas staiga suvirpėjo, kojos susitraukė, kailis susitelkė papilvėje, uodega ištįso aukštyn ir sustingo, ant paties galiuko grėsmingai tarškėjo barškučiai. Iš suplokštėjusio snukio kyštelėjo dvišakas liežuvis. Gyvatiška šluota dar kartą pasipiktinusi sušnypštė ir stryktelėjo ant stalo. O aš atatupstas atšokau kuo tokiau. Kažkas nepavyko, - suvokiau. Bet vis tiek labai originalu, - dar pasiguodžiau.
Už lango pasirodė grįžtanti žmona. Grakščios jos kojos greitai švysčiojo iš po sijono, o kulniukai tratėjo, lyg barškuolės žvangučiai. Originalu? Staiga suabejojau savo kūryba. Viešpats dievas jas tokias, pusiau kates, pusiau gyvates dar rojuje sutvėrė.
-Jie taps tokie, kaip įsakysi, - prisiminiau dulkėtojo burtininko veblenimą. – Jeigu ir patys to norės.
Suknisti apgavikai tie arabai! Bet šunų ir balandžių mūsų apylinkėse išties sumažėjo. Tos tikros gyvatės, su kuriomis gyveno, taip pat jais nesižavi. Bent šiuo klausimu sutariame.