skanduoju visa gerkle skėsčiodama rankom lyg vėduoklėm
prieš mano valią vėjas paskutinius skiemenis nukanda
o moterys pridenkite kulkšnis ir strėnų ugnį uoliai
užkeikti vyrą galite žvilgsniu lai siela nesuranda
to pražūtingo kelio vedančio kiekvieną kartą atgalios
link mūsų gimto kraujo kuris gimdo sendina marina
kad vyras amžiams liktų užrakintas savo įgeidžių šarvuos
negavęs kūno tokio artimo kuomet kaitra vėsina
ir atslenkantis šaltis degina net noris vilku staugti
o moterys pridenkite savąsias paslaptis lig ryto
prisiekiu sau ir savo būsimiesiems mylimiesiems laukti
---------------------- kol mirti pasiryšime apsikabinę ir suvytę
jei vyras būčiau, o moterų protai tokio sukirpimo kaip šio, jūsų kuriamo lyrinio herojaus, tai, tokių eilių paskaičius, pakeisčiau ramiai sau pakeisčiau sex.orientaciją; ne tik kūnas kūną myli, bet ir protas protą... Kaip stumti dienas su tokiu protu šalia, drauge, kurį čia sukūrėte?...
žodžiu, keisčiau sex. orientaciją, ir žiūrėčiau kaip į spektaklį, kaip jos rankomis maskatuoja, ir tegu jos sau plyšauja; Tiesiog nepadoru, taip savo, būk tai, kokias tai, tariamas paslaptis reklamuoti, kaip tai daro herojė tekste; jei taip jos užklaustų dar kokie reporteriai: : "o iš kur pati rėksne atsiradai, ar jai tik ne iš šventos dvasios?.." ir pasiūlytų, maždaug: "tėvelio pasiklausk, kaip jam tie tavo debatai, mitingai, agitavimai?.." :D
čia dar citata:
"... skėsčiodama rankom lyg vėduoklėm
prieš mano valią vėjas paskutinius skiemenis nukanda", – kas kas, o jau vėjas tuo, neužsiima, čia jau žmogus pats nusprendė, susireikšmino ir taip vėjo buvimą interpretavo, kad vėjas kandžioja... (skiemenis.) kada tik skiemenys kaip šapai kokie į sraunioje upėje, bėgančioje, tekančioje, ir nieks nesustabdys, pilnoje sūkuriukų, papuolė į vėją, ir... vėjas net nesutriko, net nepastebėjo, pūtė ir nupūtė...
nu jo, raiška graži, bet turinys, nelabai padorus - ko tai rėkiantis plyšaujantis, davatkiškas ir nors tu ką....
kalbėjimas, išraiška, labai patiko, bet tik ne turinys.
P.S. kad nebūtų nesusipratimų, primenu – niekada netapatinu autorių su jų kuriamais lyriniais herojais;
žiūrėjau į traktato žodžių sodrumą ir galvojau kas dar, be tos sodrumos jame yra.
labai patiko rasti eilučių, kuriomis būčiau galėjęs atsikirsti moterims, kai jos sakė, kad vyrai yra tokie primityvūs padarai ir jie neturi galvos.
čia gi yra išminties užrašytos taip, kad net ir begalviai suprastų.
labai.