Tarp žemės ir dangaus

Akloj tamsoj laikyk mane už rankos,
Bučiuok man kaklą, lūpas ir akis.
Jei jau vis vien man pragare sudegti lemta,
Nesigręžiosiu kaip bailus žvėris.

Aš užstrigau tarp žemės ir dangaus,
Šiauriniai vėjai blaško mano sielą.
Kiek daug pasauly visko neaiškaus!
kas atsakys į klausimą nors vieną?

Aš praradau tikėjimą, nebematau prasmės.
Tai kaipgi eit nepramintais keliais,
Nematant tikslo, taško, ateities?
Plasnot į šviesą su naiviais drugiais?..