Ieškau žodžių, nors jų nereikia,
laukiu tavęs,
paskendusi tarp daugybės siluetų,
Nerandi manęs.
Ar pasiklydai, mano piemenėli?
Sugrįžk, bent mintimis,
tada man pasidaro šilta
ir nebe baugu vienai stovėti minioje.
Trokštu garbanų ir tavo švarko,
kvepalų ir atramos galvai,
juk taip sunku ją laikyti,
kaklas nori atostogų.
Skamba telefonas,
negirdžiu.
Nenoriu pamesti savo minčių.
Rašau, kad nepamirščiau
kaip einu, matau tave,
nors ten tavęs nėra,
tu kuklus, nežingeidus,
kaip visada.
Bet myliu. Upę.
Akies nuotaką myliu,
kai tu įkalintas laike
dar nežinai ko nori,
o gal meluoji.
Myliu tekant tavo žodžiams ir muzikai,
kuri skamba tavyje.
Net nereikia priglausti ausies prie krūtinės.
Tik žinai?
Bijau neištversiu visko taip palikti,
aš prašysiu: „pagrok man“
ir tai reikš visa.
Aš klausiu tavęs,
tu šypsosies,
tikiuosi tai nepraeis.
Geidžiu muzikos.
Tu man atstoji orkestrą.
Gal vis dėlto mums pakeliui?