Dėkoju už akimirkas, kurios atrodo jums nereikalingos
Kai jų prireiks, su procentais aš viską atiduosiu
Kol kas išbarstote jūs jas, tarytum tai bevertis smėlis
Per šitas kopas aš dabar keliauju
Taip kaliniai gyvena - (kiek teko matyti kalėjusių žmonių jau laisvėje) jie turi tokį bendrą bruožą vieną.
jei juos kas užgaus, jie net neišsiduos, ir gal neužsigaus, bet žinos, kad tai buvo negerai pasielgta, ir susiklosčius situacijai, nors metų bėgyje, (rodos kai jau buvo galima pamiršti) jie nei prisimena, nei pamiršta, nelako to, bet susiklosčius situacijai - primena, kas buvo pasakyta, ar padaryta; tokiai situacijai, kad žmogus ką tai pasakęs, ar padaręs, pasijaučia lyg jis ten sau pasakė, ar padarė; visai kitaip viską pamato. Jie moka laukt, t.y. visiškai nelaukia, bet nepamiršta kažkokiu tai būdu:
"Dėkoju už akimirkas, kurios atrodo jums nereikalingos
Kai jų prireiks, su procentais aš viską atiduosiu ", – tos eilutės asocijuojasi su tuo bruožu, kuris lyg jungia juos;
niekada neišsišoka, neužpuola, nelenda kitam į dūšią, ir jei lenda jiems, ištyli, gali pasakyt hmmm. priminsiu. (ir patys nežino, kada taip bus, bet žino, kad kažkada bus. lyg būtų atradę dvasinį dėsnį, ir jį tą dėsnį, matytų.)