Diena nuvyto ir užuolaidos
Sugėrė paskutinius jos sakus
Aš leidau nakčiai ant palangės atsisėsti
O ji pamiršo nusiaut batus
Nepykstu-sapnui bus lengviau
Pakišti po kaldra pirštus ...
Skubėk susemt išpilstytus žodžius
Nes juos išvogs šešėliai
Kai sienose susuks lizdus...
Lietus pagirdęs klevo lapą
Ant stogo ežerą supylė
Atrodo, girdis žvaigždės šneka
Jos viską mato, bet nutyli..
Kai aš apie tave galvoju
Ir tau bijau prisipažint ...
Išėjus naktį į tuštybės sodus
Gėlių tavo akių spalvos priskint
O grįžusi merkiu į vazą
Giriuos šešėliam: „ kaip mane jis myli“
Net gi vorai mums laimės taką mezga
Ir dulkės namuose man įpatingai švyti
Senai gandrai namus mano aplenkia
Iš mandagumo kartais tik nutūpdami
Bet aš tikiu.. ir man užtenka
Kad naktį, lyjant tu atminimų pievom ateini...