yra

Kai pametęs paskutinį raktą nuo savo didžiausios vilties,
tu žingsniuosi sausais Niujorko šaligatviais ir
rinksi gelstančius lapus nuo medžių šakų,
tu pamatysi rudenio danguj žibančią saulę,
paliečiančią tavo širdį net per užvertas duris,
ir tada tu suprasi, kad nereikalingi raktai nei nuo širdies,
nei nuo vilties, o visi tavo visrakčiai,
kuriais bandei atrakinti
kitų slapčiausius norus ir mintis
ištirps toje kaitroje,
kurią tu pajusi visu savo kūnu ir iškvėptu oru.

Tau neberupės nei Niujorkas, nei meilė,
išdidumas ir puikybė susilies su praskriejančiu peizažu,
o gyvenimo tikslai žingsniuos koja kojon
su mintyse tapomu realybės paveikslu.

Nebeieškodamas kitų,
pamiršdamas savo norus ir moterų portretus,
tu atrasi tai, ko niekada nesugebės atrasti kiti:
tu pagaliau atrasi save ir kukliai šypsodamasis
užbaigsi šią ilgai trukusią kelionę
į užrakintą save.