Guntai: ačiū už sugaištą brangų laiką, kurį man paskyrėte. Tik labai gaila, kad neįsiskaitėte, nepajutote pagrindinių pojūčių. O juk rašote haiku( be kitą ko ir aš rašau, netgi publikuoju rusų el. žurnale). Tai turėtumėte jaust nepasakytas mintis, vaizdus.Dabar kiek paaiškinsiu nesupratusiems.Praplaukia atsiminimai, tokie tolimi, seniai išgyventi.Ir liko mėnesienos atodūsis tirštas(nepriimkit tiesiogiai, o skaitykit tarp eilučių), kuris ir veda link pusiaukelės.Kadangi tie atsiminimai skaudūs,liečiantys giliai sielą(širdį, kaip pajausit), tai ir tas nemylimas dangus ir šešėliai, sutemos vėl skausmu glaus, liesdamas kažkada mylimas lūpas, atgaivindamas buvusius jausmus, dabar jau miražus...ir t.t.
pirmas posmas (pradeda kalbėti apie pusiaukelę kažkokia, prie kurios, [lyg ir norima prieiti, lyg ir nebeturima vilties prieiti, bet gal dar nuves kažkas, tai čia dar kažkas veda taip išeina, o kas tas vedlys? ar ji čia šiaip? kaip sakoma "nuo stulpo" ta pusiaukelė] citata:
"Mėnesienos atodūsis tirštas
Link pusiaukelės gal nusives...", – štai užuominą apie kažkokį ėjimą, ir dar kelias ilgas, mat kalbama tik apie pusiaukelę prie kurios dar nėra prieita; pavadinimas teksto (tikrai eilėraščio) "Naktiniai varpai"; antras posmas kalba apie kažkokį ciklą, lyg viskas vėl kartojasi; mesta užuomina, kad dangus tas nemylimas; kas lūpas ragaus? kokia lūpas, kas čia prasideda - kur lūpas kažkieno jų, lytės ir ragaus. (kur jie eina, apie kokią pusiaukelę buvo kalbama pirmame posme?), nepaaiškėjo, o pradedama "ravėti šieną" ar "šienauti žiemą?" , citata:
"Prie tamsėjančio medžio vėl šliesis,
Prie nemylimo juodo dangaus.
Slenka sutemos, drėgnos ir vėsios,
Mūsų lūpas lytės ir ragaus.", – o toliau, ne tik kad aiškėja kas nors, bet dar painiau, kažkodėl pasakojama kokio skonio bus lūpos po nemylimu dangum, ir kam? kas ragaus, ir kieno? kieno lūpas, kodėl medaus skonio, jei dangus nemylimas?
citata:
"Medaus skonis tekės ir apsalęs
Slinks šešėlis pilku laukimu.
Pilnatis tik išskleidusi galią
Širdžiai šauks – pas tave ateinu...", – ir paskutinė strofa, gal ji įves nors kokią tvarką minties dinamikoje? dabar trečią strofą perskaičius, turint omenyje pradžią, kažkokią pusiaukelę, kuri lyg buvo svarbi, gaunasi visiškas kliedesys, bet vaizdus ir melodingas, surimuotas tvarkingai su lyriškais įvaizdžiais, bet kliedesys; tai kas čia kur eina, ir kas ta pusiaukelė? ir taip, ketvirta paskutinioji strofa (posmas) citata:
"Taip miražas kartosis ir miestas,
Skambins tyliai naktiniais varpais –
Ir sušilę langai, rankos vėsios
Nebekvies, užsimiršę visai...", – štai, ketvirta strofa sako, kad tai kažkoksai tai miražas, ir kam jis tas miražas vaidenasi? nesako. tik lyg kažkas klaidžioja po miražą, ir į kur ieško pusiaukelės? arba iš kur? ir į kur klaidžioja, keliauja? ir kas? ir kas tie, ar tas, kuris (kurie) tas kažkieno lūpas lyti ir ragauja? kurios medaus skonio, ir kam jos medaus skonio? , ir kas tas nemylimas dangus?.. (ir kur dingo mylimas?) bet vis kažkoks ciklas - Ir kur langai turi kviesti, po tuo nemylimu dangum? ir kam jis nemylimas?.. juk dangus vienas, Saulė visiems pateka ir nusileidžia vienodai, neišskirdama nei skruzdės nei žmogaus, tame pačiame danguje, jis vienas; Kas per metafora, kad jis čia nemylimas? niekas neatsakyta;
žodžiu, eilėraštis, lyriškai parašytas, be jokios minties dinamikos, vietom nemalonus net kažkoks; gal fantastika siaubo, kas tas lūpas ateina ragauti, ieškant kažkokios tik pusiaukelės, ir į kur. kieno lūpas?.. Ir vis kartojasi, tik neaišku kas? kaip "laivas vaiduoklis", vis kartojasi kiekvieną naktį žudynės laive, jis lekia dideliu greičiu į uostą, o ryte, vėl tebėra toje pačioje vietoje, kur buvo, kada visą įgulą išsižudė, buvo išžudyta. Ir reikia kad kažkas tą laivą nuplukdytų į uostą, paimtų saują žemės juodžemio, tame uoste, ir užbertų ant denio - arba kapitonui ant galvos. tuom viskas ir pasibaigs tame laive. Na tai ten aišku, o kas pas jus? šiame lyriniame eilėraštyje pavadinimu, "naktiniai varpai", su minties dinamika, atrodo, kad ir pats (-pati) negalėtumėte atsakyti/ kas per reikalai mintyje jo.
Autoriau, būna poezijos, kuri yra pliūpsnis oro išnirus iš po vandens, ar rožės krūmo aromatas po lietaus, nuotaika, (ji kitokia, ten kitaip kuriama nuotaika) o pas jus labai konkretus eilėraštis pasakojantis kaip kokią pasaką, o toks nesubalansuotas; minties plėtojimas - tikras balastas. Tai kas per pusiaukelė jame? ir kas jiems trukdo ją pasiekti; ir pusiaukelė į kur? ir kas tokie tie jie, judantys ta kryptimi?.. O kas ragauja jų lūpas, ir lyti?..
BLOGAI, tai nėr gerai. ( o technika, ritmo pajautimas, nakties fragmentų tapymas - su ta pilnatim, gerai. )) bet kada pradedate nuo minties dinamikos, nuo konkrečios pusiaukelės, kurią kažkam reikia pasiekti, tai jau niekaip neužtenka tik techniškai neblogai prirašyti tarpusavyje nesubalansuotų lyrinių įvaizdžių. (štai išsamus komentaras jūsų tekstui, pagrįstas ir motyvuotas.)
pavyzdys, kuriame viskas aišku:
"Į juodą dangų debesis vis kemša
Nematoma pamišėlio ranka.
Ir šimtas vyrų nulekia į tamsą,
Baslius išrovę – vydamies kažką.
Ir dingsta kaip į vandenį nulėkę.
Tik moterys prikaltos prie langų.
Po to kažkas beržyne šiurpiai rėkia...
O rytą draugas lenkiasi draugų." 1974-I-11d (Jonas Strielkūnas), pavadinimas "Du praeities fragmentai" čia buvo 1.
ir kaip viskas aišku, tame eilėraštyje Strielkūno; (jų du yra po tuo pačiu pavadinimu.) ir kas per veiksmas vyksta; Visi įvaizdžiai poetiniai, technika yra tik priemone. Eilėraštis.
pas jus balastas. jame tik technika; technika, tikrai neblogai, tačiau, tai tik priemonė. (turite turėti ką pasakyti, naudodamasis technika; kuri tikrai nebloga visai.)
tik technika neblogai, bet ne šaukštui žmogus, o šaukštas žmogui - ir ne technikai eilėraštis, o eilėraščiui technika... štai kaip yra - kaip turėtų būti, o pas jumi tame tekste to nėra. Pas jus žmogus sekmadieniui...