Prieblanda

Kalbini -
vadini gražiuoju
o iš akių,
fotografijų,
kada tokia
prieblanda -
į Praeitį
nesunku sugrįžti,
o paslaptys
lyg paukštės
iš nagų
išsiveržė,
atšilo širdys,
su Likimu susitaikius -
nelengva ir iš kapų
pareiti -
tau leidus.

Lietaus lašai,
ne ašaros
ant mano veido -
bučiniai, glamonės
ir sunku
ta meile patikėt,
kai vakarai
tokie alsūs,
kai lietus
iš viršaus
ir vanduo -
iš apačios
į tvarkaraščius,
ir tą, šlapią vasarą
įtraukiu
ir tu, užleidi
kažkam kitam -
pačią, geriausią vietą.
- Ak tos paslaptys
ir iš viso
ar įmanoma,
be žaibų, perkūnų
iš savų namų išeit?
Ir stovi,
mirksta lietuje,
kaip aš, tokia
žmogystą.

Savo klaidas
išpažįstu, žinau
kodėl vakarais
išvažiuoji,
rytais parvažiuoji,
galėčiau
ir vienas nakvot -
lietus, sielvartas
niršta vėjas
kratydamas barzdą
po kriaušėmis,
obelimis,
ir tą rytą
raudonai ryškų -
galėčiau aprašyt,
nupaišyt
o gyvenimas,
kaip stiklinės durys -
sunku atpažint
ir mes, rankomis
susikibę
į Praeitį grįžčiojam
ir lieka
ne daug laiko laukti
kad galėtumėm Praeitį
kaip skaudamą dantį
ištraukti.

Žaibais
nušvito rytas
ir nubudo paslaptys
į savo vietas
sustatytos

Žadi Rojų,
nervais groji
ir tie pažadai
ir tas reginys
visą gyvenimą
iš akių
neišnyks
darosi maloningesni,
subtilesni vakarai,
blankesni rytai,
tirštesni pažadai,
prisiminimai.
Kažką rašau,
kažką veikiu,
o kartais
ir smuiku užgroju
ir prieš akis -
gerdami, šaipydamiesi -
tolsta
mano herojai
ir mano,
Praeitis žiloji -
neperregima prieblanda
nušienauti šilojai,
prieblanda
lyg karvė -
Ateitį atrajoja.