Harker (9)

Ciksi - neciksi dziegorėliai mano,
Bet aš,  į lapkritį įėjęs,
Po kapines dairaus,
Nors – pažiūrėk! –
Padangę kregždės skrydžiais pjausto
Ir saulė stabteli –
Joninės greit.
Gegulė neužmiršta pakukuot rytais,
Bet jau žinau:
Man reikia, Harker, būti čia,
Kur lapkrity, po Vėlinių
Tu ištarei: pavėlavau...

Te auga mano mintyse tie reginiai,
Kurie išbraido gilų smėlį;
Na taip – padangę kregždžių skrydžiai karpo,
O čia – lapus šiugždena šiaurės vėjas,
Lyg meldžiasi už  mus,
Vėluojančius, ateit ir metais, ir kitais
Ir netgi užmirštim visa...

Ėjau gedėt, bet verkti negalėjau.
juk aš žinau,
tu to norėjai,
ir pūtė
vėjas
ten, kur aš stovėjau,
aplink šimtai tylų ilsėjos,
kartu su jom
ir tu ilsėjais

Ką dar sakyt, kai šitaip pasibūta?
Išauga akyse aukšta pušis -
Gal kryžiams bus?
O gal lentom?
O gal ji kregždžių skrydžiams?
Gal kai labai pavargs
Ir jos kaip varnos tūpsią pušyje...

O aš imu kažkam kape už rankos
Ir nejaučiu, kad svetimas esu...
O gal tai, Harker, tu?