Faustas

VEIKĖJAI:
Mefis - „sunkus“ paauglys, 17 m., kurio niekas nesupranta.
Faustas - pasimetęs, nežinanantis ko nori paauglys, 17 m.
Mama - perdėm rūpestinga.
Margarita - dar nesukurta.

SCENA X

(MEFIS IR FAUSTAS ŽAIDŽIA POKERĮ)
- Žaidžiam iš to, kas liko
- Tai, kad aš nebeturiu nieko
- Turi
- Viskas baigta, triūsikų tai jau tikrai neatiduosiu!
- Turi save
- Save?
- Taip save. Tokį minkštą odos gabalą su dviem žybsinčiom akytėm.
- Bet čia juk aš – negaliu žaisti iš savęs.
- Gali. Tu priklausai sau. Bent jau kol kas...
- Gerai viskas, gal jau baigiam
- Būtent – reikia užbaigti. Ar išdrįsi žaisti iš savęs?
- Ką tuo nori pasakyti?
- Jeigu aš laimiu – tu priklausysi man.
- O jeigu aš laimiu?
- Tu nelaimėsi..
- O ką jeigu aš laimiu?
- Tu    ne lai mė si! Žaidi?
- O ką reiškia priklausyti tau? Ką man reikės daryti?
- Nieko.
- Nieko?
- Taip nieko. Tu tiesiog priklausysi man. Kiekvieną rytą atsibudęs žinosi ir suvoksi kad esi mano nuosavybė. Kad yra kažkas aukščiau už tave, kuris valdo tavo gyvenimą, kuriam tu esi pavaldus. Galbūt jis nieko iš tavęs neprašo, galbūt tu net nesijauti, kad priklausai kažkam, bet tu nuolat suprasi kad nesi savo paties šeimininkas. - Pradžiai man to pakaks. 
- O paskui?
- Vėliau aš pasisamdysiu avį
- Avį?
- Avį kad prižiūrėtų tave ir kitą mano nuosavybę, kitus tokius pat kaip tu.
- Žinojau kad tu nesveikas, bet kad tiek...
- Tuomet tu priklausysi aviai, kiekvieną rytą atsibudęs suvoksi kad kažkas valdo tavo gyvenimą ir kad tas kažkas yra avis. Tu pavaldus aviai. Tu avies žaisliukas. Leisiu tau gyventi, dirbti, linksmintis su šia mintimi.
- Aš nebijau pralaimėti! Jei aš laimėsiu tada tu, tu tu, tada tu priklausysi man!
- O ką tu su manim darysi (JUOKIASI)
- Tu tvarkysi mano kambarį ir darysi viską ką tau liepsiu!
- Skamba baisiai (JUOKIASI) bet sutinku. Tai verčiam?
- Verčiam! Viena pora išėjo pasivaikščioti (MAIVOSI SU KORTOMIS) ir sutiko antrą porą – HA – dvi poros!
- Tu priklausai man ir mano aviai. Pilna troba.
- Bet tu negalėjai, aš sekiau kortas, aš mačiau!
- Miegok ramiai, tu esi mano, tu nebepriklausai sau. Aš žaidžiu ne kortomis, o žmonėmis. Jeigu pateksiu į stambesnį turnyrą, žaisiu tavimi, Nors kol kas tu dar ne koziris, tu man primeni JOKER, žinai, tą kvailą alsuojantį šuniuką (PASIMAIVO KAIP ŠUO) su karūna.
- Apsišik galvą, niekam aš neprikalusau!
- Labanakt, ramiai miegok.
- Susikišk tą ramiai... sau ramiai į užpakalį.
- Kaip pasakysi (JUOKIASI)
(FAUSTAS IŠEINA)
Tik pardavęs supranti ką turėjai. Žmogaus siela toks pažeidžiamas dalykas. Ją paliesti trukdo tas odos maišas, bet vilties suteikia žybsinčios akys. Kelias yra, kartais jis skausmingas, kartais reikia trenkti savo geriausiam draugui į veidą ir sušukti:
(AGRESIJOS PILNAS IŠKOŠIA) „Bliamba lopas atsibusk, atsipeikėk“
(IŠKLYKIA PRO SUKĄSTUS DANTIS, beveik išriaumoja) atsibusk.
(Kartoja vis tylėjančiai) atsibusk, atsibusk, atsibusk..... (KARTOJA ILGAI< ŠVIESOS UŽGESTA, KARTOJIMAS VIRSTA PANAŠIAI Į UŽKALBĖJIMĄ. Gali netgi būgnų melodija prisidėti)

SCENA XX

(ŽADINTUVO  GARSAS)
(Atsikelia Faustas, pasiražo, pamato kažkur lentynoj pliušinį žaisliuką avį, prieina, demonstratyviai nusilenkia jai, atsiklaupia, tada atsargiai paima, duoda stiprų sprigtą ir avis nuskrieja į kambario kampą. Ironiškai nusišypso)

- Labas rytas mama,
- Sveikas Faustuk, kas dar neišsivalė dantukų? Kas? Taip, klausiu kas?
- Gerai jau gerai, nueisiu.
- O lovytę paisklojai?
- Pasiklojau pasiklojau.. bet mama, aš norėjau poklau......
- Nešvariais dantukais pusryčių nebus – juk nenori savo purvinais dantimis išteplioti mano keptų blynų? Juk nenori?
- Gerai jau gerai, (PRADEDA VALYTIS DANTIS) bet mama, kas aš esu?
- Kaip tai kas? Tu esi mano mylimiausias pupulis.
- Ne, mama, ką aš darau?
- Ką darai? Mokaisi, žaidi su draugais, darai namų darbus, kodėl klausi?
- Kodėl aš mokausi?
- Nes taip reikia.
- O kodėl taip reikia?
- Na taip tieisog reikia.
- Bet kodėl?
- Na supranti, turi mokytis, kad išlaikytum gerai egzaminus, kad įstotum į universitetą ir gautum gerą darbą.
- O kam man tai?
- Na, tu to nori.
- Ar aš to noriu?
- Taip.
- O ar yra pasirinkimas?
- Taip yra, matei dėdę Bronių – jis taip pat mokosi – parkelyje studijuoja matematiką, rinkdamas ir skaičiuodamas tuščius alaus butelius. Ar tu šito nori? Pradėk pagaliau galvoti apie ateitį ir apsispręsk stoti į ekonomiką.
- Bet kad aš dar..
- Sakiau apsipręsk, pasverk visus už ir prieš ir tada jau vežk dokumentus į Vilnių.
- Tai kad aš nžinau...
- Žinai, tik ta žinia dar neatėjo. Ankstyvas rytas, tu užsimiegojęs ir nežinai ko nori? O aš žinau ko mano pupuliukas nori – blynų? 
- Taip mama, blynų ir ekonomikos.
- Ką sakei?
- Sakiau paduok uogienę.

-------------------------------------------------------------------------