Epizodai

* Raganauju

Išdainuokit mano žodžius,
Mat šąla pištai akliems kalbėti.
Jau nebeaprėpiu visų ausų pats vienas.
O žalias miškas jau išsikvėpė iš mano marškos
Ir skarmalai jau išdevėti nebepuošia.
Ištiesęs delną virš bedugnės, imk ir glostyk,
Imki guosti.
Prabrauk rožančium pora kilometrų.
Bet net jei ims ir versis smėlio kopos,
Kryžium žmonės puls ant mano tako.
Net jei prapliups saldus lietus
Ir prisipildys manos mūsų kibirai,
Aš raganauti nepaliausiu,
Basom kojom šok nestosiu.
Aš liksiu vakarinis vėjas,
O rytais - čiobrelis.
Aš liksiu laumės vaikas
Be sparnų sunkių.

----------

Šis žmogus niekad neskaitė daug knygų,
Bet gerai vaidino, jog jas moka atmintinai.
Visgi busdamas rytą, dar lovoj,
Iš sapnų ištraukdavo naują žodžių rožančių.

Jo liežuvis aštrus, kaip dalgis
Skrodžia pievas bekraštes,
O mintis šalta, it rūpužė pelkėta.
Vietoj kumščio dydžio rausvo organo,
Krūtinėj jo, plaka bulvė žalia.
Ir žinok, bet nekartą žydėjo,
Bet nesykį ir perkepė - išduota.
Iš čia tas šaltas žvilgsnis,
Iš čia ir pagiežingas pirštas
Iš čia ir pašiepa.

--------


Žiubsnelis druskos,
Kibiras krakmolo,
Du šaukstai šūdo
Va - žmogus .

------

Kai vakaro letenos surenka paskutiniuosius dienos trupinius,
Prispaudžia šešėliai vėją ir paukščio skrydį ligi žemės .
Ligi grindinio šiluma alsuojančio
Ligi dulkių, žemiau prakirstų mūsų kelių.

Ištrūksta žodis iš lūpų šaltų neglamonėtų dešimtis amžių.
Tuomet pabyra žodis rūgštus, kaip pelenai pabirę degant miestams.
Bet žmonės eina, klumpa metras po metro.
Nepaliaudami siekia saulės, tos kasdieninės,
Tos nuo gimimo Jiems prižadėtos.

Girdi? Kaip laikas tyli.
Jis neskuba niekur.
Išsiurbęs viltį, krizena už krištolinių juodžemio ciferblatų.
It karštas plieninis liežuvis,
Nuskaito baimes, sutrupina laisvę -
Įkalina.
Sukausto odiniais pančiais.

Išdžiūvusi burna palieka,
Virpa dilbiai.
Svajoji, jei tai būtų puslapis knygoje-
Bemat išplėštum.

Jei būtų...
Bet - yra.